BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Use your widget sidebars in the admin Design tab to change this little blurb here. Add the text widget to the Blurb Sidebar!

Atgal

2016-02-10 | Be temos

Pamenu, paauglystėje svajojau, kad užaugusi turėsiu gražią juodą didelę rankinę, joje nešiosiuos raudonus lūpų dažus, raudoną nagų laką ir, kažkodėl, cigaretes. Tiesa, niekada gyvenime taip ir nerūkiau. Bet labai dailiai nuotraukose atrodė prancūzės, sėdinčios Paryžiaus kavinės kiemelyje, ant staliuko – juoda kava, o rankoje cigaretė. Tokį paveikslą mačiau.

Galvojau, kad sulaukusi dabartinio savo amžiaus dirbsiu puikų mylimą darbą, turėsiu savo namus, galbūt vyrą ar netgi vaikų. Turėjau būti rašytoja.

Maniau, štai, kartais grįšiu namo pas mamą ir mes kalbėsim kalbėsim, kepsim baklažanus ant laužo, gersim arbatą ar kursim židinį. Aš miegosiu vaikystės kambary apkabinus nežinau jau kur esantį seną meškiuką. Ryte važiuosim apsipirkti į turgų, o grįžusios gaminsim salotas.

Svajojau apie savaitgalius prie jūros, Barselonoje ar kalnuose. Su gera knyga, vyno taure ir pasakišku vaizdu į vandenyną. Kada galbūt mažiau rūpės raidės ir daugiau gamtos paveikslas. Ir tai bus mano įkvėpimas.

Rytus turėjau pradėti mankšta, o vakarus baigti švelniais prisilietimais. Jau tada rytas ir vakaras man buvo magiški, labiau, nei dabar.

Mano namuose kasdien turėjo kvepėti bijūnais, vanilinėm žvakėm ir obuolių pyragu. Turėjau pati susikurti jaukumą, gerumą, grožį. Turėjau po namus vaikščioti įsispyrusi aukštakulnes Prados šlepetes.
O štai staiga užaugau. Dar neturiu Prados šlepečių. Tiesą sakant, neturiu nei vienos vanilinės žvakės. Retas rytas prasideda mankšta ir retas vakaras baigiasi prisilietimais. Namo grįžtu rečiau, nei turėčiau, o pokalbiai su mama kažkodėl tampa vis šaltesni. Nekenčiu baklažanų. Neturiu vyro, vaikų, ir – taip – nė mylimo darbo. Tiesa, rankinėj turiu raudonus lūpų dažus, gal net užsilikęs ir raudonas nagų lakas, štai cigarečių niekada mano tašytė neregėjo.

Tik tiek, kad niekada nevėlu atrasti savo svajones. Atsisėsti virtuvėje ant kėdės, kol kepa blynai, ir susirašyti, ko norėjai tada, kada norėjai tyrai, nekaltai ir taip stipriai! Nes, kaip tame posakyje – tas vaikas vaikystėje nepagalvotų gerai apie tave, sėdintį virtuvėje ant kėdės. Todėl tą vaiką reikėtų nustebinti.

NIEKADA NEPAMESKIT SAVO SVAJONIŲ.

Patiko (8)

Rodyk draugams


Komentarai (1)

  1. sula 

    Mano svajonės buvo panašios. Ak, netgi labai panašios. Jos pasibaigė irgi panašiai. Na, darbas lyg ir mylimas, o visa kita taip pat.
    Tik šį pavasarį su gamtos atbudimu bandau pabudinti ir save. Sekasi lėtai, bet… lyg ir sekasi.
    Nepameskim.


Rašyti komentarą