BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Use your widget sidebars in the admin Design tab to change this little blurb here. Add the text widget to the Blurb Sidebar!

Galimybės ir Mes

2016-04-26 | Be temos

Ar gali būti diena bloga, kai į darbą važiuoji tuo pačiu troleibusu kaip Raisa Šarkienė? Blizgučiai pakrauna. Tų pačių blizgučių. Akiniai nuo saulės per lietų. Kodėl ne? Galbūt tie akiniai rožiniai. Gal tie blizgučiai ir pigūs, bet šviečia pilkoj minioj. Man nuoširdžiai pasidarė linksma, ne juokinga - būtent linksma.

Kartais pasvajoju, kaip norėčiau gyventi Amerikoje ar bent jau kosmopolitiškam Londone, kur nesvarbu tavo rasė, plaukų spalva, bateliai, kur niekas nepastebi tavo nedažytų plaukų šaknų, nusilupusio nagų lako, ašarų ar juoko tiesiog einant gatve. Kur gali nesislėpti po skėčiu nei nuo lietaus, nei nuo saulės. Kur gali nedažytomis blakstienomis nubėgti išgerti kavos ir niekas nė žodžiu neužsimins (o ir nepagalvos), kad gal tu susirgai ar tiesiog neuždirbi tušui. Kur galima GYVENTI. Tikrai - aš kartais apie tai pasvajoju.

Kur galbūt visi ir skuba, tačiau tas skubėjimas kitoks nei pas mus. Kur visi skuba dėl savęs, o ne dėl griežto vadovo. Kur drįsta pasakyti. Kur žmonės lygūs nepriklausomai nuo ūgio ir išsilavinimo. Kur yra vietos visiems. Kur kasyčių nenužvelgia, kur mažai patyčių, kur kitoks augimas, kur nėra rusiškų keiksmažodžių, nors ir tiek pat daug lietaus. Kartais aš pasvajoju, lygiai tiek, kiek pasvajoju apie tai, kad vieną dieną atsibundu, ir žmonės čia tokie. Ne tik Vilniuje, bet ir kiekviename miestelyje ar kaime. Kiekvienoj miško trobelėj. Kur nesipyksta, neįžeidžia, padeda, kur nebetatuiruoja antakių, nebepripučia krūtinių, nebebijo pasakyti, pakovoti, kur nori mokytis ir pažinti. Nori gyventi savo tikrus gyvenimus, keliauti, mokytis žemėlapius mintinai, chemines formules, skaityti knygas ir kalbėti. Nerėkti, o mylėti. Neišduoti, o tikėti.

Kartais pasvajoju, koks tobulas būtų pasaulis, jei mes būtume tobulesni. Jei darytume tai, ką žinome, kad reikia daryti, bet vis tiek nedarome. Aš galiu tiksliai įvardinti, ką reikia žmogui daryti. Reikia gimti, augti, mokytis, mylėti, sveikai maitintis, sportuoti, dirbti, kurti, mokyti. Su visais intarpais tarpuose. Tokie paprastai įvardijami dalykai, o mes ir vėl juos pamiršom, vėl geriam 3 in 1, sėdim visą dieną darbe, o vakare namie ant sofutės, žiūrim televiziją, bet neskaitom knygos. Vietoj vakarinio pasivaikščiojimo tingėdami balkone parūkom. Suvalgom meduolių su pienu ir iškart į lovą.

Kartais pasvajoju, kas būtų, jei kiekvienas žmogus išnaudotų visas savo protines ir fizines galimybes. Būtų neįmanomai, būtent neįmanomai puiku! Bet aš tik svajoju, tik svajoju apie kalbą, kuri pakeistų žmonių gyvenimus, įpročius, sumažintų nuodėmių ir priklausomybių skaičių ir atvertų duris į tikrą gyvenimą. Ir galbūt aš pradedu tikėti.

Patiko (6)

Rodyk draugams


Komentarai (3)

  1. manoVardasAfganistanas 

    o tai… kodėl manai, kad čia visiems rūpi nusilupęs nagų lakas, ar nedažytos plaukų šaknys? visur vyksta tie patys dalykai, ir nesvarbu ar gyveni vienam pasaulio gale, ar kitam, Balbierišky ar Vilniuje. saulė visur ta pati juk šviečia, čia nuo žmogaus požiūrio viskas priklauso iš tikro.

  2. arbatajuodoji 

    Žinoma, kad nuo požiūrio :) ir būtent, kad ne nuo saulės viskas priklauso, nes ji tikrai ta pati. Tai va tas požiūris čia kartais šiek tiek kitoks.

  3. inas 

    Ten kur nors “londone” galima, šukuoseną pasidaryti ar mini makiažą tiesiog autobuse važiuojant į darbą ir niekam tai neįdomu, ypatingai tam, kuris kemša pusryčius tiesiog iš plastikinių indų, keliaudamas ta pačia transporto priemone, o šalia jo sėdi statybininkas taip ir nesivarginęs apsirengti “lietuviškai pavyzdingai”, bet mūvi tą patį kombenezoną, aptaškytą skiediniu… :)


Rašyti komentarą