BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Use your widget sidebars in the admin Design tab to change this little blurb here. Add the text widget to the Blurb Sidebar!

Man beveik 30 ir aš dažnai pagaunu save mąstant…

2017-07-12 | Be temos

Pagaunu save nuolat mąstant apie nuoskaudas, kurias man tariamai padarė mano tėvai, giminės, draugai, nuolat pykstuosi su jais mintyse, net sapnuose. Štai mokau Rusnę vaikščioti, o iš pakampių man aiškina, kad štai Mykolas tokio amžiaus dar tikrai nevaikščiojo, todėl ką tu čia nori su tuo vaiku padaryti. O kitas šaukia, kad Greta jau 9 mėnesių bėgiojo kieme, tai kaip čia Rusnytė taip atsilieka su vaikščiojimu? Su tokiais aš pykstuosi. Ir tuo pačiu mokausi nepykti. Mokausi tos vakarietiškos tolerancijos, bet tokios vėjo lengvumo, galbūt netgi ne tolerancijos, o noriu atrasti „dzin” mygtuką. Kai man sako, o aš nereaguoju. Įsivaizduoju, kad tas žmogus sėdi po kupolu ir kaip žuvis žiopčioja, o aš nieko negirdžiu, tik sėdžiu ir šypsausi, nes man juokingas tas žiopčiojimas. O paskui matau, kaip ta žuvis šokinėja po tą kupolą ieškodama oro, nes nedarau taip, kaip ji liepė. Štai ko noriu išmokti.
Pagaunu save nuolat mąstant apie dalykus, kurių nedarau, nes nenoriu prisidaryti sau tariamos gėdos prieš Juliją, Gytį ir kolegę Mildą, kurią šiaip pažįstu tik iš matymo. Jie gali pagalvoti, kad man kažkas negerai su galva. Jie gali pagalvoti, kad aš netgi išprotėjau ar neturiu ką veikti. Aš bijau save identifikuoti, nes Loretai pasirodytų, jog per daug apie save atvirauju, kas yra visiškai nepriimtina normaliam kuklesniam žmogui. O visgi kartais tikrai labai norėčiau rašyti pasirašant savo vardu ir pavarde, gal kartais kvailus dalykus, gal dažniausiai beprasmius, bet man tai daryti patiktų. Tik aš nesu pasiruošusi tokiems komentarams, kaip „čia tave pilnatis taip paveikė?”. Tuo pačiu bijau, kad gyvenimas taip ir prabėgs baimių lydimas. Baimių, svetimų visiškai nesvarbių nuomonių, patarimų ir lietaus, žinoma. Tai prie tolerancijos antru numeriu įsirašau „darysiu, ką noriu, nesvarbu, ką apie tai pasakys Jurga ar mama”. O mano mama gali pasakyti nemažai…
Pagaunu save galvojant apie tai, kad gyvenimas žiauriai trumpas. Ne, man ne 70, man greitai 30 ir šiandien man jau gaila kiekvienos minutės, praleistos Instagrame ar skaitant dėmesio nevertus straipsnius keistokais pavadinimais (beje, ar anksčiau didieji Lietuvos naujienų portalai irgi taip formuodavo straipsnių pavadinimus? Man atrodo, kad ne). Keista, kad tik dabar, norėčiau, iššvaisčiusi 30 metų niekais, likusius 60 nugyventi prasmingai, įdomiai ir linksmai. Taip, aš gyvensiu 90 metų, jau vaikystėje taip nusprendžiau. Ir taip, 30 metų aš 100 procentų iššvaisčiau niekais.
Labai dažnai pagaunu save galvojant apie santykius. Aš taip mėgstu savintis žmones ir neleisti jiems daryti nieko, išskyrus buvimą su manim. Tada prisimenu, kaip man visada sakydavo močiutė, kad žmogus gimsta vienas ir miršta vienas. Ir kad reikia būti partneriais ir jokiu būdu ne sulipusiais Siamo dvyniais, nes ta „Siamystė” baigsis greičiau nei lietuviška vasara. Ketvirtu numeriu įsirašau „išmokti partnerystės terminą, dar kartą perskaityti Gilbert „Pasižadėję” ir atvėsinti smegenis kaskart, kai norisi pasakyti, kad „šiandien tu su draugais tikrai niekur neisi”. Tu tikrai eisi. Kada nori ir kur nori.

Patiko (2)

Rodyk draugams


Komentarai (1)

  1. taisymas 

    Filosofija…


Rašyti komentarą