sėdžiu penkias minutes prie atdaro lango ir nežinau, nuo ko pradėti. atrodo, noriu pasakyti žiauriai daug, pradedu rašyt - nėra žodžių. bet širdis trankos krūtinėj ir burna pilna jausmingų žodžių. ir tada ateina mintis - o gal taip yra, nes tai tik mums dviems, ne internetui, ne popieriaus lapui, ne feisbuko post’ui.

kiekviena daina man, kiekvienas gražus žodis man, kiekvieno romantinio filmo scena man ir kiekviena tavo svajonė apie mane. prisiekiu, mane kartais nervina draugės, kurie beprotiškai įsimylėjusios kalba vien tik apie savo šauniuosius vyrus. atėjo atpildo valanda - dabar aš joms valandų valandas kalbu apie JĮ. koks jis linksmas, mielas, kaip aš JĮ myliu ir kaip man nėra gyvenimo, kai jis neparašo 10 minučių. IGNORUOJA. jis man sako: “kulverstuk, aš tik nuėjau iki tualeto ir užsiplikiau kavos..” jis žino, kad aš nemėgstu dėmesio. aš mėgstu PERDĖTĄ DĖMESĮ.

mes abu esam didelė jėga, nes kartu taip nusprendėm. mes mėgstam vaikščioti naktimis, miegoti dienomis ir valgyti prieš miegą. ir mes neturim taisyklių - gyvenam savo kuriamą gyvenimą, kuriame daug daug juoko, kuo daugiau juoko, geros nuotaikos ir meilės. žinokit, žmonės, meilė egzistuoja. ir tai nėra melas. ir tai nėra iliuzija. ir tai net ne darbas, ne, įsimylėjus nereikia dirbti, reikia elgtis taip, kaip šauna į galvą.

norėjau, kad tekstas šiame įrašė šoktų. ištrynusi daugybę žodžių palikau vien banalius. ir vėl. nes meilė toks dalykas, kurį labai labai labai norisi užrašyti, bet žodžių nėra.

Patiko (23)

Rodyk draugams