BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Use your widget sidebars in the admin Design tab to change this little blurb here. Add the text widget to the Blurb Sidebar!

Miestas, kuriame nemiega

2016-02-12 | Be temos

Jeigu eitum gatve ir kas antro žmogaus klaustum, kokia jo svajonių šalis Europoje, ko gero daugelis atsakytų - Ispanija. Lėtas gyvenimo tempas, aistra gyventi ir džiaugtis, fantastiška kalba, puikus klimatas ir nuostabus gamtovaizdis. Akiai, kūnui ir sielai.

Aš būčiau tas praeivis gatvėje, kuris norėtų pagyventi Ispanijoje. Mano tobuloje Barselonoje arba dar neatrastoje vietoje. Paryžius, Roma, Londonas, Graikijos salos - šių vietų aš net sapnuose nelyginu su Barselona. Man Barselona yra bėgimas į kalną, jūra, svajonė, gaivus vanduo, poilsis, dvokiančios gatvės, Gaudi, modernizmas, jachtų prieplauka, paella, churros su šokoladu, tiesą sakant pica su krevetėmis mažoje užeigoje, metro, gražūs žmonės, maži kambariukai, siauros gatvės, tobulas bendravimas restoranuose, tiesą sakant viskas viename. Kai galvoju apie Barseloną, visada jaučiu tiesiog didelę laimę ir tampu iki išprotėjimo sentimentali.

Les Rambles kadais buvo upės vaga, dabar - didžiausia alėja Barselonoje, prikimšta žmonių, kioskų, restoranėlių, užkandinių, mimų, viešbučių, turgų, knygynų, žodžiu visko, ko galėtų panorėti turistas. Spektaklis gatvėje. Ši alėja veda link jūros. Pamenu, kai pirmą kartą svečiavausi Barselonoje, apsistojau būtent Les Rambles, mažame kambarėlyje svečių namuose su langais ir atviru balkonu į gatvės pusę. Tai buvo vienas kvailiausių sprendimų gyvenime, nes savaitę teko gyventi be miego ir poilsio. Naktinis gyvenimas čia beprotiškas! Barselonoj niekada niekas nemiega. Su mūsų Gedimino prospektu per Kaziuko mugę nepalyginčiau. Bet nevažiavau ten verkti. Galų gale - nevažiavau ir miegoti.

Maistas lauko kavinėse būtų gardesnis, jei gatvės bent šiek tiek kvepėtų. Tiesa, kai lankiausi antrą kartą, vienoje mažoje kavinukėje valgiau pačią skaniausią savo gyvenime picą. PAČIĄ SKANIAUSIĄ. Italijoj valgytos picos šitai neprilygo. Tai storapadė pica su daržovėmis ir krevetėmis, beprotiško minkštumo, labai šviežia, be jokių padažų, nesivelianti burnoje, daržovės tobulos, krevetės tobulos, o milžiniško dydžio pica… lygiai 5.50 eu. Aš netgi žinau, kaip nuo Les Rambles nueiti į tą kavinę  Tiesa, nors Ispaniją man primena paella, šios gardžios ragauti taip ir neteko. Bet kibirais gėriau saldžią sangriją ir nei širdies, nei piniginės man neskaudėjo. Gi atostogos. Atskiro įrašo reikalautų churros - plikytos tešlos lazdelės, spurgos, pyragėliai. Su karštu šokoladu - dieviška. Bet Lietuvoje jos - kaip lietuviški kruasanai - dėmesio ir papildomų gramų nevertas dalykas.

Barselona yra tiesiog sukurta vaikščioti. Paromis. Iš gatvės į gatvę, prisėdant išgerti vandens užkandinėje su vaizdu į jūrą. Ištiesti patinusias kojas, nusivalyti smėlį nuo akių ir toliau leistis į žygį. Istorinių ir lankytinų vietų ten daug, bet vaikščiot siaurom gatvėm, pasiklysti, užsukti užkasti, nusipirkti ispanišką knygą (nors nė velnio nemoki ispanų kalbos) man patinka labiau. Trečias kartas Sagrada Familia man jau nebuvo toks įspūdingas, o gatvės pasimiršta, jos neužsilieka atminty, todėl eini - kaskart lyg pirmą kartą. Pasukdamas į kairę, paskui išsyk į dešinę, jei jauti, kad pasiklydai, iškeli galvą į viršų ir virš namų stogų ieškai Kristupo Kolumbo statulos. Laimė, jei pamatai. O kartais tiesiog sužinai, kad esi jau beveik užmiestyje, tada netyčia atsiduri ant kalvos, nuo kurios matai visą miestą. Ir tai puiku, net ir žinant, kad reikės pareiti atgal.

Vis dėl to menas ir Barselona - neatsiejami. Neįmanoma nepasidomėti, kas toks yra Antoni Gaudi, net jei esi visiškai abejingas visoms meno rūšims. Labai talentingas architektas, Barselonai padovanojęs dar nebaigtą Sagrada Familia (ten ir palaidotas), Casa Mila, Casa Vicens, o žuvo tramvajumi važiuodamas į darbą. Bent tiek, o šiuo metu skaitau knygą apie garsiausius Ispanijos menininkus, tai, žinok, jo gyvenimas be kita ko buvo įdomus, o talentas ir valia neišsemiami.

Jei reikėtų įvardinti mylimiausią Barselonos vietą, tai neabejotinai rinkčiausi Parc Guell, beje, tai taip pat Gaudi darbas. Nors mano pažįstami, gyvenantys Barselonoje, visiškai abejingi šiam parkui, man jis patinka. Kai prie +35 lipi į statų kalną, kad pamatytum kažką gražaus, keiksnojiesi. Bet užlipus kvapą užgniaužia panorama, tai buvo pirma kalva, nuo kurios pamačiau Barseloną, vėliau sekė kitos, gal net šiek tiek įspūdingesnės, bet ši įsiminė labiausiai. Tas pats dėdė, grojantis prie kryžiaus. Ten būdamas supranti, kad esi labai mažas. Ir kad šitas miestas labai mažas. Bet toks didingas! Ir tiesiog gražus.

Ir kad ir kiek save bandyčiau įtikinti, kad kitos atostogos tai jau tikrai nebebus Ispanija, nes kiek galima? , žinau, kad greit ir vėl sugrįšiu. Pasėdėt ant suoliuko, paskaityt knygą paplūdimy, išgert sangrijos, pažiūrėt į sportuojančius ispanus (mmmmm…) apeit gatves, praplaukt jachta ir, svarbiausia, suvalgyt picą su daržovėmis ir krevetėmis.

Patiko (3)

Rodyk draugams



Rašyti komentarą