BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Use your widget sidebars in the admin Design tab to change this little blurb here. Add the text widget to the Blurb Sidebar!

Atgal

2016-02-10 | Be temos

Pamenu, paauglystėje svajojau, kad užaugusi turėsiu gražią juodą didelę rankinę, joje nešiosiuos raudonus lūpų dažus, raudoną nagų laką ir, kažkodėl, cigaretes. Tiesa, niekada gyvenime taip ir nerūkiau. Bet labai dailiai nuotraukose atrodė prancūzės, sėdinčios Paryžiaus kavinės kiemelyje, ant staliuko – juoda kava, o rankoje cigaretė. Tokį paveikslą mačiau.

Galvojau, kad sulaukusi dabartinio savo amžiaus dirbsiu puikų mylimą darbą, turėsiu savo namus, galbūt vyrą ar netgi vaikų. Turėjau būti rašytoja.

Maniau, štai, kartais grįšiu namo pas mamą ir mes kalbėsim kalbėsim, kepsim baklažanus ant laužo, gersim arbatą ar kursim židinį. Aš miegosiu vaikystės kambary apkabinus nežinau jau kur esantį seną meškiuką. Ryte važiuosim apsipirkti į turgų, o grįžusios gaminsim salotas.

Svajojau apie savaitgalius prie jūros, Barselonoje ar kalnuose. Su gera knyga, vyno taure ir pasakišku vaizdu į vandenyną. Kada galbūt mažiau rūpės raidės ir daugiau gamtos paveikslas. Ir tai bus mano įkvėpimas.

Rytus turėjau pradėti mankšta, o vakarus baigti švelniais prisilietimais. Jau tada rytas ir vakaras man buvo magiški, labiau, nei dabar.

Mano namuose kasdien turėjo kvepėti bijūnais, vanilinėm žvakėm ir obuolių pyragu. Turėjau pati susikurti jaukumą, gerumą, grožį. Turėjau po namus vaikščioti įsispyrusi aukštakulnes Prados šlepetes.
O štai staiga užaugau. Dar neturiu Prados šlepečių. Tiesą sakant, neturiu nei vienos vanilinės žvakės. Retas rytas prasideda mankšta ir retas vakaras baigiasi prisilietimais. Namo grįžtu rečiau, nei turėčiau, o pokalbiai su mama kažkodėl tampa vis šaltesni. Nekenčiu baklažanų. Neturiu vyro, vaikų, ir – taip – nė mylimo darbo. Tiesa, rankinėj turiu raudonus lūpų dažus, gal net užsilikęs ir raudonas nagų lakas, štai cigarečių niekada mano tašytė neregėjo.

Tik tiek, kad niekada nevėlu atrasti savo svajones. Atsisėsti virtuvėje ant kėdės, kol kepa blynai, ir susirašyti, ko norėjai tada, kada norėjai tyrai, nekaltai ir taip stipriai! Nes, kaip tame posakyje – tas vaikas vaikystėje nepagalvotų gerai apie tave, sėdintį virtuvėje ant kėdės. Todėl tą vaiką reikėtų nustebinti.

NIEKADA NEPAMESKIT SAVO SVAJONIŲ.

Rodyk draugams


Senoji aš

2016-02-08 | Be temos

Šiandien leidžiu sau skaityti senus blogo įrašus, nes šiek tiek trūksta motyvacijos. Gal jos galėčiau pasisemti iš savo senosios aš? Ir išsyk nuotaika gerėja, darosi smagiau, nes aš matau, kodėl. Visgi aš negaliu pabėgti nuo savęs, negaliu neskaityti moteriškų kvailų knygų, kad ir kiek laiko bandžiau save vien istoriniais romanais. Negaliu pamiršti pasivaikščiojimų po senamiestį - būtinai vienai! Dabar bandau tą beprotišką norą ignoruoti, kodėl? Anksčiau ankstyvais rytais prieš darbą įsitaisydavau ant palangės su šokolado plytele ir puodeliu kavos ir rydavau “Šiandien madam pareis vėliau” dideliais kasniais ir visai negrakščiai, o vakarais sumažinusi tempą ilsėdavausi po dienos darbų. Ir kai vienus įkvėpdavo paveiksliukai su Paulo žodžiais feisbuke, tai mane - labai labai moteriški banalūs dalykai. Ir kodėl aš bandžiau to atsisakyti?

Man pakyla nuotaika. Nes aš ir vėl svajonėje matau ne savo nuvargusias kojas lovoje, o butą su vaizdu į Eifelio bokštą, apstatytą baldais iš IKEA, matau kilimėlį prie raudono fotelio, ten sėdėčiau auštant rytui ir valgyčiau kiaušinį su avokadu. Prisiminti, kad toji Madam iš tiesų kartais nusipelno grįžti vėliau. Tik nebūtinai iš svetimos lovos, galbūt užtenka artimiausios vyninės, geriausios draugės namų ar šokoldao krautuvėlės. Ir tebūnie tai mano didžiausia paslaptis. Elegantiškai įžengti vėlų vakarą pro duris, trumpas “brangusis, aš grįžau”, o šukuosena šiek tiek pavelta. O tu atspėk, kad tiesiog apsvaigau nuo to karčiai svaiginančio austriško juodojo šokolado su čili pipiru. Ir vienos slaptos taurės balto sauso vyno. Ir šast pailsėt ant savo raudonojo foteliuko su vaizdu į Eifelio bokštą. Paspirti nepadoriai brangius batelius į šoną ir pavydėti sau gyvenimo.

Ilgus paskutinius mėnesius bandžiau kaltę dėl nesėkmių ir motyvacijos nebuvimo suversti kitiems, aplinkai, orui, nuotaikai, galų gale sau - tai virto nuolatiniu ginču su savimi ir begaliniu geležies trūkumu kraujyje. Šiandien išėjusi iš poliklinikos nusipirkau vitaminų ir… nusipirkau knygą “Ir velnias dėvi Pradą”. Žinau - sena, skaityta, liesta, kvaila, nenaudinga. Bet man vėl šiek tiek gera. Vakare grįžusi iš darbo pasidarysiu sveikosios prancūziškos porų sriubelės ir pasileisiu per laukus keliems kilometrams - lygiai taip, kaip tąkart džiaugsiuosi tuo. Susirašysiu planą. O prieš miegą raudonas foteliukas. Vaizdas į… sieną, bet būtinai pasikabinsiu Eifelio nuotrauką! “Ir velnias dėvi Prada”.

Rodyk draugams


Mano rytinė rutina

2015-07-01 | Be temos

Turėdama nemažai laisvo laiko šią vasarą dalį jo praleidžiu veltui. Dėl to gėda, tačiau kartu džiaugiuosi ramesniu periodu ir laukiu rudens, kuomet galėsiu kibti į naujus darbus. Nuo dokumentinių filmų pereinu prie Youtube blog’ų, man šiek tiek įdomu, kaip gyvena gražūs žmonės. Video vaizdeliai, kurie iš principo neturi jokios išliekamosios vertės, tačiau kartais įkvepia, bent trumpam. Dabar labai madinga pasakoti apie save, kas tavo maišelyje, kas tavo rankinėje, tavo lovoje ar tavo spintoje. Tačiau įdomesnis dalykas - rytai. Rytas yra mano mėgstamiausias paros laikas, todėl su malonumu žiūriu, kuo kitų žmonių rytai skiriasi nuo manojo.

Keliuosi anksti - net ir tuomet, kai galėčiau lovoje praleisti visą dieną. 8:00 - visada, net ir po vakarėlio, o jei vakarėlis užsitęsia iki paryčių, dažnai visai neinu miegoti. Ne kartą yra taip buvę! Tuomet VISADA - didelė stiklinė vandens su puse išspaustos citrinos. 10 minučių meditacijai. (Apie ją - kitame mano įraše, galiu pasakyti tik tiek, kad meditaciją praktikuoju kasdien po 20 minučių jau mėnesį laiko ir tai yra geriausias atradimas mano gyvenime. ) Ne kasdien, tačiau bent darbo dienomis - 15-20 minučių lengvo sporto, įprasti pratimai, atsilenkimai, pritūpimai, šuoliukai. Tada tradiciškai puodelis juodos kavos būtinai be cukraus ir geriausia lovoje, pasidėjus šalia kompiuterį ir tiesiog skaitant naujienas ar virtualiuoju būdu bendraujant su draugais.

Dušas ryte yra privalomas. Stengiuosi maudytis po šaltu vandeniu tiek, kiek tą rytą atrodo įmanoma. Kartais įmanoma 3 minutes, kartais… 5 sekundes. Būtinai išsitrinu aliejumi kūną, paprastu alyvuogių aliejumi arba kūno aliejumi, įsidedu kontaktinius lęšius - kad pasaulis vėl nušvistų gražiomis spalvomis, juk mano vonia mėlyna! Lengvas makiažas, kurio dėka labiau pasitikiu savimi ir aš jau galiu eiti, važiuoti, rašyti, skaityti, gaminti, žaisti, dirbti, mokytis, gyventi.

O koks Tavo rytas? :)

Rodyk draugams


Norėčiau

2015-06-25 | Be temos

Norėčiau iššukuoti tavo plaukus tankiomis šukomis, tavo tamsius visada susivėlusius plaukus. Iššukuot ir vėl suvelti, nes toks tu man gražiausias. Apkabint per kelius ir užmigt, tada tu kelias valandas žaistum savo kompiuterinius žaidimus sustingęs, nes nenorėtum manęs žadinti. Tik užklotum mėlynu pleduku su delfinais, mano mėgstamiausiu. Kambaryje kvepėtų bijūnais, o ant stalo degtų vanilės kvapo žvakės. Tai mano kampelis, kuriuo leisčiau naudotis ir tau.

Norėčiau tave fotografuoti naktimis kokiame nors gražiame mieste, kur prieš tai mes gertume šampaną ir valgytume kalmarus. Mus aptarnautų tamsaus gymio barmenė juodomis akimis, už jos grožį tu jai slapta paliktum arbatpinigių. Važinėtume taksi ir garsiai klausytume muzikos, būtume atsidarę langus ir susikibę už rankų. Sustotume prie tavo namų ir užsuktume į naktinę parduotuvę dar vyno, mes dviese nemokam būti neapsvaigę.

Norėčiau, kad ryte atneštum man kavą į lovą, kad ir tą pačią šlykštoką tirpią, man ji skani su Bounty, kurį radau vakar tavo striukės kišenėje. Popierių paliksiu prie lovos, nepyk, aš vis dar nesusipažinau su šių namų šiukšliadėžėmis. Paskui mes gulėtume pusę dienos, protarpiais užmigdami. Aš tau sakiau, kad mane nervina kambariai be užuolaidų, nekenčiu, kai saulė spigina į veidą, noriu tamsos, kai miegu. Beje, ir kaip užmigti išgėrus kavos…

Norėčiau visą dieną vaikščioti viena svetimam mieste, o vakare susitikti su tavim. Pusvalandį ginčytis, kur eisime ir nueiti ten, kur noriu aš. Tu norėtum į madingą miesto barą, aš į parką. Sėdėtume, klausytume tylos ir mūsų abiejų juoko. Tu sakytum, kaip aš tau patinku, o aš tylėčiau. Tuomet tylėtume abu.

Norėčiau, kad manęs nebelydėtum į oro uostą ir nesakytum, kad laukčiau tavęs, nes man nepatinka atsisveikinimai. Tiesiog suteptum savo namuose man sumuštinį, įpiltum į stiklinę vandens, įsijungtume gražią dainą ir štai taip aš papietaučiau, kol tu rūkytum. Su tavo šampūnu išsiplaučiau plaukus, užsegčiau lagaminą ir išeičiau. Be jokių jausmų, be jokių klausimų, be jokių abejonių, be jokių svajonių. Tiesiog išeičiau, o tu toliau rūkytum kaip anksčiau.

O iš tiesų norėčiau tik pamiršti.

Rodyk draugams


Ar tai meilė?

2015-06-14 | Be temos

Ar tai meilė? Kai naktį atsiverčiu pigių skrydžių puslapį ir ieškau bilieto į vieną pusę. Ir kai jau niekas nebesvarbu - nei ką pasakys žmonės, kaimynė, draugė ar mama, nei ką aš ten veiksiu, nei kaip gyvensiu, išsijungia protas, aš tiesiog noriu pas Tave. Vasarą, žiemą - visada. Ir kaip paauglystėje naktys su ausinuku ir tomis dainomis per naktis, kurios sukelia daug skausmo, nepaaiškinamo. Ilgesio nenužudau, jis suaktyvėja naktimis, rytais šiek tiek aprimsta. Pradėjau dievinti rytus, laukiu ryto, kiekvieno saulės patekėjimo, tada galiu šiek tiek mąstyti. Bet vistiek noriu pas Tave.

Aš pažadu nematyti Tavo trūkumų. Pažadu leisti rūkyti. Pažadu ruošti Tau pusryčius, pietus ir vakarienę. Pažadu Tave mylėti ir rytais, atnešiu Tau kavą į lovą, o paskui išplausiu puodelį. Žaisiu su Tavim tenisą, o vakarais bėgiosim. Galiu dirbti už mus abu! Lyginsiu Tavo marškinius, nelakuosiu nagų kambary, nes žinau, kad nekenti nagų lako kvapo… Būsiu Tavo asmeninė psichologė ir asmeninė meilužė. Jei norėsi, galėsiu vaidinti, kad mąstau blaiviai, nors nebežinau, ar dabar man taip pavyktų. Pažadu nebeklausyti dainų, kuriomis Tu netiki. Pažadu nebeskaityti knygų, kurių viršeliai Tau negražūs. Ir jei tik panorėsi,pažadu atsidurti pas tave - artimiausiu skrydžiu.

Kaip paauglystėje - vėl rašau dienoraštį. Popierinį, užrakinamą. Žodžiams nugulus popieriuje man lengviau. Lengviau kvėpuoti ir užmigti. Ir vėl sapnuoti RYANAIR.COM, kuomet kasnakt spaudžiu BUY. Ir tada aš tokia laiminga, bent sapnuose arčiau Tavęs, arčiau Tavo gražiausių pasaulyje akių ir pavydėtinų plaukų, kuriuos dievinu kedenti. Jeigu manęs dabar kas nors paklaustų, kokius žodžius, pasakytus kažkada, atsiimu, tai būtų paprasta. Niekada netikėjau, kad galima taip įsimylėti. Ir kad atstumas yra žudantis dalykas.

Pradėjau skaityti horoskopus. Ar šiandien jis man parašys? Ar vėl kvies atvažiuoti pas jį? O gal persistengiau su savo jausmais ir jis nebenori manęs matyti? Su Tavim yra tokia meilė - dar niekada gyvenime nebuvau tokia atvira. Visada buvau bailė ir retai išreikšdavau jausmus. Dabar aš išdrįsau, tačiau Tu sugriovei tikėjimą manyje, geriau būčiau tylėjusi. “Toks gyvenimas” - sakai Tu. Ir Tu teisus, bet gyvenimas yra žiaurus, kai posūkiai tokie. Nebegaliu žiūrėti į žalią taškiuką feisbuke, kuris tyli. Į taškiuką, kurį tiesiog paslepiu ir slapčia vėl patikrinu RYANAIR puslapį. Jis mane ramina.

Ir vis tik dar nesuprantu, ar tai meilė.

Rodyk draugams


Gyvenime svarbiausia yra meilė

2015-06-05 | Be temos

O jeigu viskas, ką aš noriu pasakyti šiandien, yra Ray Bradbury žodžiai?

Gyvenime svarbiausia yra meilė. Todėl mylėkite ir visada pasilikite meilėje. Rašykite tik apie tai, ką mylite, ir mylėkite tai, apie ką rašote. Jei galite kas rytą atsibusti ir meilę gyvenimui užrašyti žodžiais, esate labai laimingas žmogus.

Rodyk draugams


Eilinis praeivis

2015-06-01 | Be temos

Mano darbo kalendoriuje šiandien įrašyta, kad viskas bus gerai. Ir nors man jau iš principo nebereikia darbo kalendoriaus, bent kurį laiką, tačiau dabar jį pildau nuoširdžiai kasryt ir su pačiai sau užkrečiamu optimizmu. Prisimenu, kad gyvenimas visgi yra labai gražus. Ir vasaros pirma diena labai graži. Balkone žydi gėlės, o aš vis dar lovoje su karstelėjusia juoda kava ir visa plyta šokolado. Mažas chaosas, jauki tyla, pirmadienis. Šiek tiek drugelių pilve - nuo aštuoniolikos metų jų nejaučiau, o dabar jaučiu. Nes viskas tvarkosi.

Jeigu pasakyčiau jo vardą, būtų visiškai neįdomu, jo vardas paprastas, o aš juk visada mėgau vyrus su keistais ar retais vardais. Kurie būdavo trumpi, dažniausiai. O visi kiti - eiliniai praeiviai Stanevičiaus ar Teatro gatvėse, nusmukusiais džinsais, želė suteptais plaukais ir lagaminėliu rankose. Taip ir maniau, kad eiliniai praeiviai nėra tokie paprasti, kokie atrodo iš pirmo žvilgsnio. Kartais jie geria tokią pačią kavą kaip aš, miega lygiai taip pat padėję galvas į rytus, skaito rytinę spaudą ar omletą valgo su medumi. Gal praeidamas jis per ausinuką klauso tą pačią dainą, kurią klausau ir aš. Ir jis jau nebe eilinis. Jis jau man šiek tiek pažįstamas. Ir šiek tiek artimas.

Ir tas eilinis praeivis sujaukia mintis. Uždaro vienus stalčiukus ir atveria kitus. Ir nesvarbu, kad jis ne Kastelijus arba Girvardas… Galbūt jis tik paprastas Tomas, Gytis ar Mindaugas. Gal jis netgi neskaito daug knygų ar nėra Deivido Bekhemo kopija. Jis kalba savo krašto akcentu, ir galbūt savaitgaliais rūko žolę. O tau ima, ir viskas apsiverčia. Prieš penkias minutes jis dar buvo eilinis tavo mėgstamos gatvės praeivis. O gal netgi gatvės, kuria eini pirmą kartą, miesto, kuriame lankaisi pirmą kartą.

Tuo gyvenimas ir įdomus - kad niekada negali nieko nuspėti. Gali gyventi dešimt metų banaliai, nuobodžiai ir vienodai. Ir vieną dieną viskas apvirs aukštyn kojom. Tik jau nežinau, ar reikia laukti to momento, ar reikia stipriai prie jo dirbti. Dirbti su savimi, su savo svajonėmis, dirbti su eiliniais praeiviais, žaisti su likimu ir braižyti naujus planus miestų gatvėse. Pildyti darbo kalendorių net tada, kai neturi darbo, bet jautiesi laimingas. Ir kartais būtinai pasielgti akiplėšiškai. Net ir su eiliniais praeiviais.

*dabar jis man sako, kad dideli miestai suteikia laisvės ir išvaduoja nuo nereikalingų minčių. Ir kad jis yra ne taisyklė, o išimtis. Ir kaip man juo netikėti?

Rodyk draugams


Laimės hormonai

2015-03-07 | Be temos

Aš dievinu Mireille Guiliano ir dabar viešai apie tai prisipažįstu. “Kodėl prancūzės nestorėja” ir “Prancūzės visais metų laikais” - vieną knygą perskaičiau per vieną pusdienį kaime, antrąją - per du laisvesnius vakarus po darbo. Iš pradžių ant naktinio stalelio pasidėjau raudoną žymeklį svarbesnėms ir įdomesnėms frazėms pažymėti, tačiau po šimtas penkiasdešimto pabraukto sakinio ėmiau gailėti popieriaus ir savo rankos, mat kiekvienas žodis atrodė stilingas, įkvepiantis ir skatinantis keisti gyvenimo būdą.

Aš, kaip ir absoliučiai kiekviena moteris visame pasaulyje, esu laikiusis N dietų, bandžiusi vandens, sulčių, grikių, kopūstų dienas, staigiai numetusi kilogramą, o kitą dieną priaugusi du. Paskui sumažinau porcijas penkis kartus, numečiau penkis kilogramus, tada nusilpo organizmas, padidinau porcijas, aktyviai sportavau ir jaučiausi labai blogai. Visiems aiškinau, kaip reikia valgyti, ką reikia valgyti, kaip maistą derinti, jaučiausi labai daug žinanti, ką čia slėpt - ir dabar kartais taip jaučiuosi :) Bet trūko pilnatvės. Sveiko proto. Malonumo valgant. Galų gale trūko šokolado. Tada perskaičiau šias dvi knygas.

Mane dažnai knygos užvaldo. Smegenis, mintis, pakoreguoja ateinančius planus ir tai nėra blogai. Jei įkvepia. Jei sudėlioja prioritetus ir mintis. Jei šiek tiek patobulina smegenų veikimo funkcijas, įpučia naujų idėjų, paįvairina gyvenimą - į šį sąrašą laisvai galiu įtraukti “Valgyk, melskis, mylėk”, “Visos Australijos dulkės”, “Mažasis princas”, “Paryžiaus dienoraštis”, aibę kitų ir abi Mireille Guiliano knygas. Skaitydama knygą valandą laiko valgiau vieną per pusę perpjautą virtą kiaušinį, kelis gabaliukus sūdytos lašišos, mažą saujelė špinatų ir tris gabaliukus raudonosios paprikos. Buvo metas vakarienei ir, tikriausia, pirmą kartą gyvenime šią mažą porciją valgiau valandą ir bandžiau įsijausti į natūralius skonius. Žinokit, net ir špinatas turi nepakartojamą, išskirtinį skonį. Mano tobuliausio skonio vakarienė.

“Nėra natūralesnio ir taip gyvybiškai svarbaus gyvenimo gerovei pasitenkinimo kaip malonumas, kurį stengiamės pajusti valgydami”, sako Mireille. Šiandien lygiai savaitė, kaip valgau ir jaučiu malonumą. Pagal rekomendacijas suvalgiau pusę banano per dešimt minučių, pusvalandį gėriau penkis gurkšnius kavos be cukraus, kad pajusčiau kavą, žodžiu, užkandžiavimo ar pietų pertrauką stengiuosi paversti nepaprastu malonumu. Maistas yra mūsų variklis, privaloma jam skirti nemažai savo laiko. Kurio šiek tiek galima nugriebti, tarkime, nuo televizoriaus žiūrėjimo. Arba laiko, praleidžiamo Feisbuke.

Aš vėl valgau šokoladą. Juodą, aštrų, kartų, žodžiu - patį nepaprasčiausią dalyką visoj žemėj. Su juoda kava, po vieną gabaliuką per dieną ir tai šiuo metu man yra šventa. Aš kasdien laukiu vidurdienio, kad su savo kasdieniu vidurdieniniu puodeliu kavos, taip, tais penkiais gurkšniais be cukraus, galėčiau valgyti, na, tas žodis nėra gana tikslus, bet palikime jį tokį, šokoladą. O kaip apibūdinti pirmą valandą po šitos procedūros - tokią laimę tikriausiai jaučia vaikas, gavęs pirmą dviratį savo gyvenime. Tikiu, kad šokoladas išskiria laimės hormonus, tegul sako kas ką nori. Šokoladas yra mano naujai atrasta laimė. :) Laimė, kurią linkiu patirti kiekvienam.

Rodyk draugams


Stoties kronikos

2015-03-06 | Be temos

Keistai atrodau sėdėdama ant nudrenkto suoliuko, gerdama pigią kavą iš spaudos kiosko ir skaitydama Sabaliauskaitės romaną apie barokinį Vilnių. Prieš mane, Panevėžio autobusų stotyje, sėdi jaunuolis - akivaizdžiai narkomanas, piktai burbanti močiutė, kampe tarpais giliai užknarkdamas ilsisi pagyvenęs dėdė. Mes visi laukiame autobuso į Vilnių. Kažkas nuvykęs skubės į darbus, į Santariškes ieškoti ligų ir pasiilginti gyvenimą, kiti gal bandys su keliais persėdimais atsidurti ten, kur galima pasijusti kur kas geriau už eurus gavus vieną kitą dozę ir tuo pačiu sutrumpinti savo bereikšmes egzistavimo dienas.

Skaitau knygą, o jaunuolis šnairuoja į mane, kažką murmėdamas nebyliai, ir man šiek tiek nejauku. Pagyvenusi moteris, apsirengusi apsauginio aprangą, kažkodėl nei kiek nenuramina. Ar autobusų stočių apsauginiai turi šaunamuosius ginklus? Mažyčiams konfliktams numalšinti. Tačiau ji tik lėtai ar mieguista prieina prie jaunuolio, paklausia, kur šis važiuos ir ragina nepramiegoti autobuso. “Į Trakus per Vilnių” - žvaliai atsako, telefonas netyčia iškrenta iš rankų tiesiai ant sovietinių stoties grindinių plytelių ir pabyra dalimis. Riebiai nelietuviškai nusikeikęs susirenka daiktus nuo žemės ir išeina pasivaikščioti. 06:45 ryto. Lauke -6.

Močiutė susiima už galvos, koks šiais laikais jaunimas, tūkstantį kartų girdėjome, kad jų laikais taip tikrai nebuvo. Niekas nevartojo narkotikų ir su vyresniais kalbėjo mandagiau ir netgi atsargiai, neįžeidžiant. Močiutė skuba į Vilnių iš Panevėžio, nes ten geresni daktarai. Krepšys prigrūstas naminių dešrų ir kumpių, kvepia visa stoties laukimo salė. “Dukrai tikro kaimiško maisto, o ir gydytojai nemokamai nieko nebedaro…”. Močiutė sako, kad negerčiau tos dirbtinės kavos, tačiau pigi stoties kava rudame popieriniame puodelyje yra viskas, ką galiu nusipirkti ankstyvą rytą akių praplėšimo ceremonijai. “Aš jau negaliu kentėti tiek, kiek galit jūs” - nežinau, apie ką aš čia, tačiau tai mano žodžiai, adresuoti močiutei, tuo tarpu telefonu keliu į instagramą kavos puodelio nuotrauką rankoje su frazėmis”nuostabus#rytas#kavytė#station#naujas#manikiūras”.

Ir skubu prisiminti atskirą istoriją, nutikusią važiuojant atvirkštiniu maršrutu Vilnius - Panevėžys. Iki autobuso - valanda, tad Vilniaus autobusų stoties vietinėje valgykloje, pasivadinusioje nereikšmingai, mat pavadinimo jau nepamenu, susidūriau su dažnu atveju jiems, tačiau visiškai pribloškiančiu man. Dėl užimtų staliukųteko atsisėsti visai šalia tualeto. Mus skyrė sienelė iki talijos. Bevalgydama šaltą karbonadą su kopūstų/morkų/svogūnų salotomis viena akimi galbūt ir pastebėjau, kaip į tualetą įžygiavo pagyvenusi dama su vyriškiu, tačiau dėmesio neatkreipiau. Tačiau dėmesį tikrai atkreipiau į eilutę prie tualeto po penkiolikos minučių, mat žmonių žvilgsniai susmigę į mano sunkiai įveikiamą puslitrį espresso kavos mane erzino, o eilė vis didėjo. Priėjusi padavėja pabeldė durimis į tualetą ir tarusi “visiems juk reikia kažkaip gyventi” pasišalino į savo darbo vietą. Dar po penkių minučių iš kabinos išlindo susivėlusi ponia su įtartinai pašiaušta šukuosena ir čigonų kilmės vyriškis. Tai tiek to Sabaliauskaitės aprašyto dailiojo Vilniaus.

Kas mes tokie, kad teistume ir moralizuotume. Stotis, matyt, veikia kaip sekta, kur patekęs ilgai kapanosies ir irsies, tačiau vargu ar iš čia išplauksi. Čia blondinių plaukų spalva kitokia. Juodus pieštukus akims apvesti jos perka vietoje, čia pilna kioskelių, kur galima tai padaryti. Čia galima gauti rusiškos kosmetikos, čeburėkų, laikraščių, molinių angeliukų, gėlių, apatinio trikotažo, alaus, įstatymais uždraustų dalykėlių. Stotis kai kam lyg prieglauda, išauginanti atskirą žmogaus tipą su savitais pomėgiais, tikslais ir svajonėmis. Ir vistik - visi žmonės lygūs. Vienodi. Su teise pasikeisti ir pamatyti kitokį miestą, kitokį maistą, konsultuotis stiliaus klausimais pas Agnę jagelavičiūtę, gerti kavą ne tik iš kartoninio puodelio, o išlipę iš autobuso jie turi teisę skubėti ne pas draugus į sekantį paviljoną, o į Santariškes ar draugo teisininko kontorą Gedimino prospekte.

Aš už tokias stotis, kuriose nebaisu būti ir gera grįžti sekančioms kelionėms.

Rodyk draugams


Pirmadienis

2015-02-23 | Be temos

Tuno salotos, kava su pienu, neįprasta pirmadienio ramybė ir poreikis pagaliau neskubėti. Užsirakinti duris ir iki 18 valandos nieko neįsileisti. Knibinėti rukolos lapus ištisas valandas ir ieškoti juose gyvenimo, gal neįprastose lapų formose, gal skonyje, o paskui suprasti, kad gyvenimas visgi ne rukolos lapai. Gyvenimas - saulėje džiovinti pomidorai.

Įkvėpimo semtis savimotyvacinėse knygose, iš kurių dar užvakar juokiausi. Nueiti į Norfą, nusipirkti pigiausius šešis flomasterius ir su geltonu pasibraukti vietas, kurios pakeis mano gyvenimą. “Svarbiausia gyvenime turėti tikslą”, “Labai svarbu nebijoti svajonių”. Ha. Lyg iki šiol nežinojau. Bet tai yra tik dar viena priemonė susirinkti save ir sudėti atgal į vieną vietą. Pabandyti įkvėpti lėkštais dalykais ir įpūsti į save prasmę. Nėra neįdomių ir kvailų dalykų. Yra neįdomus ir kvailas požiūris į juos.

Kava puodelyje man žada gerą dieną. Oras už lango ir knygų krūva ant lovos - irgi. Juoda užrašų knygelė, mėlynas tušinukas, rašantis juodai, tie šeši flomasteriai, atliekantys nepaprastai svarbią funkciją, tyla ir ramybė. O gal atsisėsiu ant palangės, atsiversiu langą, įkvėpsiu pavasario ir surūkysiu vieną nuodėmingą cigaretę. Arba išgersiu vieną taurę vyno pirmadienio rytą - kaip būtų miela. Nusimesiu visus rūpesčius ir pamiršiu antrą savaitę maudžiančią galvą, išplausiu galvą kokosais kvepiančiu šampūnu, ištrinsiu kūną mangais dvelkiančiu losjonu, prisiklijuosiu blakstienas ir štai taip viena būsiu namuose.

Per mažai laisvų dienų ir vakarų. Kai turi tris dienas ir trisdešimt neskaitytų knygų. Penkiolika filmų, kuriuos nori pamatyti. Dešimt pamokų, kurias nori išmokti. O dar pagalvoti. Dar pabendrauti. Pasigaminti skanaus maisto. Išgerti dešimt puodelių kavos. Pasportuoti. Skirti dėmesį. Apkabinti ir paleisti. Susitvarkyti mintis ir išsiplauti puodelius. Iškepti bulvinių blynų mamai ir tėčiui, prieš tai išmokus įsijungti bulvių tarkavimo aparatą. Pasidaryti tikslų sąrašą penkiems metams į priekį.

Išeiti pakvėpuoti gryno oro. Iš pašto dėžutės ištraukti vietinį rajono laikraštį, sulamdytą ir sulytą, kuriame be kriminalų bei skelbimų daugiau nieko nėra. Meluoju - horoskopas savaitei ir rubrika “Skaitytojų kūryba” su Zitos iš Panevėžio kurtomis eilėmis. Dažnutėmis, kaip rašo. Horoskopas žada gera dieną, tačiau geriau apeiti svarbius dalykus ir verčiau peržiūrėti savo garderobą - šiandien tai bus svarbu. Atrodo, mano dienos planai keičiasi.

Rodyk draugams