BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Use your widget sidebars in the admin Design tab to change this little blurb here. Add the text widget to the Blurb Sidebar!

Saulei

2016-05-03 | Be temos

Nebeskirstau tiesos nuo svajonės
Sapnų nuo tikrovės
Mirties nuo kelionės
Aistros nuo dejonės -
Stiprybės stiprybės! Šaukia man žmonės.
Keletą kartų
Anksti atsikėlus
Langą pravėrus
Oro įkvėpus
Išgeriu kavą.
Mudvi jau greitai
Dviese kalbėsim
Ar tu jauti
Ar tu miego norėsi
Ar šilto kedenimo vėjo
Aš tau pasakyt tik norėjau
Kad ir kas benutiktų planetoj
Apskritai - bet kokioj žemės vietoj
Kur nesibaigia miestas be ženklo
Kur nėra jokio sodo užtverto
Kur dangoraižiai neremia saulės
Visa tai tik mažytė apgaulė
Tad šitam stebuklingam pasauly
Aš tave tiktai vieną mylėsiu.

Rodyk draugams


Galimybės ir Mes

2016-04-26 | Be temos

Ar gali būti diena bloga, kai į darbą važiuoji tuo pačiu troleibusu kaip Raisa Šarkienė? Blizgučiai pakrauna. Tų pačių blizgučių. Akiniai nuo saulės per lietų. Kodėl ne? Galbūt tie akiniai rožiniai. Gal tie blizgučiai ir pigūs, bet šviečia pilkoj minioj. Man nuoširdžiai pasidarė linksma, ne juokinga - būtent linksma.

Kartais pasvajoju, kaip norėčiau gyventi Amerikoje ar bent jau kosmopolitiškam Londone, kur nesvarbu tavo rasė, plaukų spalva, bateliai, kur niekas nepastebi tavo nedažytų plaukų šaknų, nusilupusio nagų lako, ašarų ar juoko tiesiog einant gatve. Kur gali nesislėpti po skėčiu nei nuo lietaus, nei nuo saulės. Kur gali nedažytomis blakstienomis nubėgti išgerti kavos ir niekas nė žodžiu neužsimins (o ir nepagalvos), kad gal tu susirgai ar tiesiog neuždirbi tušui. Kur galima GYVENTI. Tikrai - aš kartais apie tai pasvajoju.

Kur galbūt visi ir skuba, tačiau tas skubėjimas kitoks nei pas mus. Kur visi skuba dėl savęs, o ne dėl griežto vadovo. Kur drįsta pasakyti. Kur žmonės lygūs nepriklausomai nuo ūgio ir išsilavinimo. Kur yra vietos visiems. Kur kasyčių nenužvelgia, kur mažai patyčių, kur kitoks augimas, kur nėra rusiškų keiksmažodžių, nors ir tiek pat daug lietaus. Kartais aš pasvajoju, lygiai tiek, kiek pasvajoju apie tai, kad vieną dieną atsibundu, ir žmonės čia tokie. Ne tik Vilniuje, bet ir kiekviename miestelyje ar kaime. Kiekvienoj miško trobelėj. Kur nesipyksta, neįžeidžia, padeda, kur nebetatuiruoja antakių, nebepripučia krūtinių, nebebijo pasakyti, pakovoti, kur nori mokytis ir pažinti. Nori gyventi savo tikrus gyvenimus, keliauti, mokytis žemėlapius mintinai, chemines formules, skaityti knygas ir kalbėti. Nerėkti, o mylėti. Neišduoti, o tikėti.

Kartais pasvajoju, koks tobulas būtų pasaulis, jei mes būtume tobulesni. Jei darytume tai, ką žinome, kad reikia daryti, bet vis tiek nedarome. Aš galiu tiksliai įvardinti, ką reikia žmogui daryti. Reikia gimti, augti, mokytis, mylėti, sveikai maitintis, sportuoti, dirbti, kurti, mokyti. Su visais intarpais tarpuose. Tokie paprastai įvardijami dalykai, o mes ir vėl juos pamiršom, vėl geriam 3 in 1, sėdim visą dieną darbe, o vakare namie ant sofutės, žiūrim televiziją, bet neskaitom knygos. Vietoj vakarinio pasivaikščiojimo tingėdami balkone parūkom. Suvalgom meduolių su pienu ir iškart į lovą.

Kartais pasvajoju, kas būtų, jei kiekvienas žmogus išnaudotų visas savo protines ir fizines galimybes. Būtų neįmanomai, būtent neįmanomai puiku! Bet aš tik svajoju, tik svajoju apie kalbą, kuri pakeistų žmonių gyvenimus, įpročius, sumažintų nuodėmių ir priklausomybių skaičių ir atvertų duris į tikrą gyvenimą. Ir galbūt aš pradedu tikėti.

Rodyk draugams


Apie Vilniaus Pilies gatvę

2016-04-19 | Be temos

Aplinkybės susiklostė taip, kad kasryt ir kasvakar jau kokius septynis mėnesius praeinu Pilies gatve. Matau, kaip gyvenimas bunda ir kaip gęsta. Kuomet gatvė tuščia, kada šurmuliuoja ar speigui spaudžiant absoliučiai apmiršta. Matau tuos pačius ir skirtingus veidus, besikeičiančias ir tas pačias kavinukes, tą patį kiek netvarkingą grindinį, močiutes, turistus, pažįstamus veidus iš universiteto arba “Žmonių” viršelio. Aš žinau, kad Vilniaus žmonės myli Pilies gatvę lygiai taip, kaip myliu ir žaviuosi aš.

Pamenu, dar visai neseniai, kai kunigaikštis Vilgaudas (Stasys Urniežius) dar buvo gyvas, maždaug spalio mėnesį,jis kvietė mane užeiti į svečius kavos. 9 valandą ryto, pirmadienį. Tai buvo Pilies gatvės pradžioje, kuomet dar matyti Katedra. Prie tų užrakintų durų į vidinį kiemelį. Tos durys iki šiandien man primena jį ir tą šypseną keliantį trumpą pokalbį.

Kitoj pusėj gatvės neseniai atsidaręs restoranėlis Grey, visai jaukus ir visai kasdienis. Kartą ten vakarop užsukusi rašiau straipsnį ir man patiko. Patiko vaizdas pro medžius į Katedros aikštę ir naujo baldo kvapas. Man patinka naujų baldų kvapas. Dar man patinka skanūs desertai.

Jei jau apie skaniuosius desertus - šalia puikioji Pilies šokoladinė. Puikioji, nes skanu. Ten dirba mielas gražus vaikinas, o ryte matau šunį. Ir baltą Audi TT, tik neįspėju, ar ji susijusi su šokoladine. (Kas nežino - Audi TT kadais buvo mano rožinėse svajonėse, tad iki šiol jaučiu nostalgiją šiam modeliui ir visada - šokoladui).

Aš praleidžiu La Crepe ar kaip mačiau dabar - Pilies Katpėdėlę. Tiek to. Bet galbūt kada nors ten užsuksiu riebių cepelinų! O ir pykti negali - sušilus orams visos vietos lauke užimtos alkanų ir itin ištroškusių piliečių. Skanaus ir lengvos sveikatros rytoj!

Visada stengiuosi Pilies gatve eiti iš lėto, greitai ir nepavyksta, kulnai sminga tarp akmenų ir eisena tampa jau toli gražu ne modelio. Štai neseniai čia Donatas Montvydas netoliese filmavo vaizdo klipą Eurovizijai, mačiau praeinančią raudonlūpę Jazzu ir visi taip lėtai lėtai. Lyg mėgautųsi ne tik pirmaisiais pavasario džiaugsmais, bet ir stogais, balkonais, grindiniu, kvapais, žmonėmis.

Praeitam įraše minėjau, kad Pilies kepyklėlėje kas rytą matau tą patį dėdę (šįryt jį taip pat mačiau, gėrė kavą ir skaitė Respubliką). Jis man įdomiausia Pilies gatvės dalis, kurį vis svajoju pakalbinti ir žinau, kad vieną dieną tikrai pakalbinsiu ir parašysiu straipsnį apie pasikartojančius dalykus. Pažadu. Aš spėju, kad jis gali būti žurnalistas/rašytojas/dėstytojas/kaimynas iš viršutinio aukšto/kepyklėlės savininkas. Esu įsitikinusi, kad vienas iš jų, kasdien pradedantis dieną apie 9:30 tuo pačiu ritualu. Gal kas jį pažįsta?..

Kita įdomi vieta - Pilies 23. Čia, po mūriniu stogeliu, žiemą vasarą vyksta daiktų prekyba. Megztos vilnonės kojinės, šalikėliai, pirštinės, magnetukai, rankų darbo užrašų knygos - nuo pirmadienio iki sekmadienio. Prekiauti tais pačiais daiktais, manau, yra tų žmogelių gyvenimo būdas. Kaip kažkam rašyti, keliauti ar gerti kavą rytais toje pačioje vietoje. Jie čia kalbasi, valgo čeburekus, geria kavą iš popierinių puodelių, kalbina turistus, o temstant susirinkę prekes keliauja į namus. Taip slenka dienos. Man įdomu pasiklausti, ar jie atostogauja. Ar jie vasarą važiuoja prie jūros. Ar jie kada dirbo kitokį darbą. Ar prekiauti apsimoka. Ar patys nešioja tas kojines. Ar patys mezga šalikus. Jie tokie pat įdomūs, kaip tas dėdė, geriantis kavą Pilies kepyklėlėje.

Praleidau gintaro dirbinių krautuvėles (sąmoningai - aš alergiška gintarui, deja…), praleidau Aibę (nors kasryt ten užsuku bananų), praktiškąjį Drogą (vakar pirkau pastelinį rožinį nagų laką), mylimą Vagos knygyną kartu su Coffe Inn (dievinu knygas ir kavą). Užlipau tik ant tų vietų, apie kurias eidama kaskart pagalvoju ir sunku paaiškinti, kodėl. Tiesiog tos vietos kažkuo ypatingos. Traukia, įkvepia, sušildo arba sudomina. Besikeičiantys gatvės muzikantai, keisti pagyvenę vyrai, fotoaparatuoti kinai (kiek jų šiemet čia daug sugužėjo!), Rožė, griūvantys balkonai ir juose vakarojantys žmonės.

Rodyk draugams


Gyvenimo smūgiai

2016-04-18 | Be temos

Kokios keistos dienos. Vakar lijo ir aš tiesiog ištisą dieną sėdėdama prie lango galvojau, kad toks gyvenimas. Per ašaras ir saulę. Todėl vakar, kartu su lietumi, buvo ašaros. Jų buvo daug, iš ryto, per pietus ir po vakarienės. Nes vienišumas yra jausmas. Mes dažniau verkiam, kai būnam vieniši, ir rečiau iš laimės.

O šiandien iš ryto švietė saulė. Atsikėliau, išlipau iš lovos, užsiplikiau kavos ir lyg tas vienišumas dingo. Su sapnais, tikėjimu, planais, kuriuos - prisiekiu - įgyvendinsiu. Jėgų lyg prieš laukiamiausią gyvenimo žygį. Nes kas kitas, jei ne aš ir kodėl ne nuo šiandien?

Važiuojant troleibusu į darbą kokias tris sekundes dar norėjosi verkti. Absoliučiai dėl visko - dėl invalido vežimėlyje sėdinčio senuko, dėl vaiko, kuris prašė mamos nupirkti obuolį iš šalia esančio turgelio, tačiau ši neturėjo pinigų, dėl troleibuse sėdinčios meiliai apsikabinusios porelės, nes aš žinau, kad tai baigiasi. Bet sutramdžiau savo kvailą norą. Ir vėl įjungiau tikėjimo mygtuką. Juk jei eisiu šiek tiek prieš srovę ir išnaudosiu savo dienas (tinkamai!) juk galbūt ir vėl patikėsiu GYVENIMU. Gyvenimu, kada gyveni, o ne egzistuoji. Kada nuo ryto kruopščiai pasidaręs planą eini viltingai, drąsiai, už save ir už kitus. Už visus. Kai iš visos širdies jauti, kad negali sustoti, ir negali nebetikėti. Dėl savęs - tik dėl savęs.

Praeinu kasryt Pilies gatve, ten - Pilies kepyklėlėje - jau pusę metų lygiai 9:30 ryte matau tą patį pagyvenusį vyrą. Jis geria mažulytį puodelį kavos, greičiausiai espresso, ir skaito žurnalą, laikraštį arba sprendžia kryžiažodį. Matyt, štai taip jis pradeda dieną. Vis svajoju jį užkalbinti, paklausti, kodėl, kam, dėl ko, tačiau pačiai pasidaro juokinga. Žmogaus gyvenimas susideda iš smulkmenų. Džiaugsmas ateina gerianti eilinį rytinį kavos puodelį. Geriausi planai gimsta tiesiog bėgant.

O begalinis noras pasikeisti save ir pakreipti savo gyvenimą kita linkme ateina gavus spyrį į užpakalį. Tiesa, visiems skirtingą. Vienam reikia avarijos, komos, atleidimo iš darbo, susimovimo, išsiskyrimo, kažko netekimo, kitam užtenka teisingos knygos, minties, žodžio, žmogaus. Visiems skirtingai. Aš pamoką, tikiuosi, gavau.

Rodyk draugams


Tobuli planai ir savivertė

2016-04-16 | Be temos

Kepu šokoladinį pyragą ir medituoju. Atsidarantys ir užsidarantys stalčiai, išimami ir atgal dedami prieskoniai, šiek tiek pabiro cukraus ant grindų - daug pliusų ir minusų receptų sąsiuviny ir galvoj. Kiek kartų aš atsiversdavau skirtingas, bet visada dailias užrašų knygutes ir susirašydavau dienos, savaitės, mėnesio, metų, gyvenimo tikslus? Kiek kartų dienoraščiui pasakojau apie savo problemas ir nemokėjimą grįžti atgal  ? Tiek daug tušinukų, kiek pastaraisiais metais, dar nesu išnaudojusi. Atrodė, kad sulipintas planas bus tobula išeitis. Meistriškas būdas sveikti. Nes tos dešimt minučių, praleistos pakibus virš popieriaus lapo, būdavo tikra terapija. Tada užrašų knygą padėdavau į šoną ir toliau nugrimzdavau į savęs graužimą, į prekių skaičiavimą, į verkimą naktimis, nepasitikėjimą žmonėmis. Ramino tai, kad užrašų knygutėse visada budriai snaudė nevykdomi įmantriausiais tušinukais dailyraščiu išraityti mano tobuli planai.

Aš įsivaizduoju, kad skaičius žmonių, patyrusių tokį jausmą, tikrai viršija milijonus. Tų beviltiškai skrajojančių svajotojų, kurie skaudžiai krenta ant žemės neišbandę jokių būdų planui įgyvendinti. Tik sapnuojantys gražius ir košmariškus sapnus, o ryte, pasidarę planą, paskaitę motyvacinę savipagalbos knygą ir išgėrę puodelį kavos be pieno, skubantys į beprasmius darbus, kuriuose plaka save ir visą dieną žada sau grįžę būtinai išsiųsti keletą pagražintų CV. Nueiti į sporto salę ar nubėgti penkis kilometrus. Ir tokiu būdu susitvarkyti gyvenimą. Bėda tokia, kad gyvenimas iš tiesų yra tvarkingas, net per daug. Mes žinome, ką turim daryti, kada pradėti mokytis, kada baigti, kada imtis darbų, kada eiti tikrinti sveikatą, kada ilsėtis, kada auginti vaikus. Tačiau tvarką kartais norisi paversti pasibaisėtina netvarka ar chaosu. Kaip dabar gana madinga sakyti - ištraukti savo skenduolį kūną iš komforto zonos, jeigu taip galima pavadinti televizorių ir socialinius tinklus, ir panardinti į neatrastą pelkę.

Perskaičiau garsaus lektoriaus Brian Tracy citatą: “Laimei reikia rimto tikslo”. Tikslas “rytoj pradėsiu sportuoti” netinka. Visai kitaip skambėtų “sportuoti einu dabar ir sportuosiu kas antrą dieną”. Visi atsakytų į klausimą, kuo susiję Napoleonas Bonapartas, Donald Trump, Angelina Jolie ir, tarkim, Džordana Butkutė. Kiekvienas jų keliavo tikslingai ir matyt nei vienas - be nuopolių. Tačiau persiavę suplyšusius batus ėjo toliau. Trynė kulnus, asfaltas nebuvo lygus, greičiau - be proto duobėtas. Kuo didesni tikslai, tuo keliuose daugiau vingių, akmenų ir aštrių posūkių. Bet taip šiek tiek romantiškai, it kokie alchemikai iš Paulo Coelho romano, ilgoje distancijoje tikslo nepametė.

Labai banalu, bet tas visas ribas nusibrėžiame galvoje. Kraupoka, kad dažnai tai būna ne plona permatoma medvilninio siūlo stiprumo linija, o neperkandamas kokoso riešutas, iššaukiantis piktumą, agresiją, nepasitenkinimą. Labai sunku būti nelanksčiam. Sunku neleisti sau lengvai ranka numoti ir vaikiškai persigalvoti. Sutikti su tuo, ką anksčiau karštai neigei. Tai trukdo vykdyti planus, keistis, tobulėti, vertinti save. Bene visose motyvacinėse knygose rašoma, kad planas a, b, c, d ir tolyn visa abėcėle iki galo - tai nieko gėdinga. Tai netgi sveikintina! Iš serijos, kad neįleistas pro duris turi kabarotis lango link… Keisti taktiką, apeiti iš vakarų, jei nepavyko iš šiaurės pusės. Lankstumas yra tokia vertybė!

Susiplanavus kažką, atrodo, iškart tampa lengviau ir kartais nelabai ir svarbu, ar tas planas greitai bus įgyvendintas, ar tiesiog gyvuos dešimtmečius svajonės pavidalu. Tai yra pažįstama visiems žmonėms, tik yra du žmonių tipai, tie, kurie planus vykdo stropiai ir nusistatę laiką ir tie, kurie planuoja po penkių metų pradėti savo verslą. Kai bus geresnės aplinkybės, palankesnis metų laikas, iš kažkur atsiras pinigų ir apskritai viskas susiklostys savaime. Bet dažnai ima ir nesusiklosto. Arba susiklosto atvirkščiai, kita vertus žmonės, pernelyg pasitikintys likimu, labai planuoti nėra linkę.

Tobulu planu aš vadinu įvykdytą planą, prie kurio toje gražioje blizgančioje užrašų knygelėje gali pasidėti riebų pliusą su rožiniu markeriu ir tiesiog jaustis labai gerai. Daug daugiau planų būtų įvykdyti, jei prieš imdamiesi kažko iš anksto jaustume tą jausmą, kuris užvaldo turint rezultatą. Tas virpuliukas užvestų daugelį ne itin entuziastingai nusiteikusių. Juk gaminti po darbų tingėtume mažiau, jei iškart jaustume nuostabų skonį, tiesa? Sportuotume po tris kartus per dieną, jei kas duotų galimybę pamatyti save po metų. Todėl labai svarbu motyvacija ir vaizduotė. Paveikslo tapyba, tokio, kokio tu labiausiai trokšti. Vizualus planavimas, aplodismentai sau po tris kartus per dieną už atliktą gabaliuką darbo. Aš lenkiuosi prieš save už kiekvieną parašytą sakinį, už kiekvieną naujai gimusią frazę, kiekvieną nubėgtą kilometrą, iškeptą pyragą ir netgi beprotiškai pavargus išplautą kiekvieną lėkštę. Nes jei neišmoksim vertint savęs, gal nepavyks tinkamai įvertinti ir mūsų?

Rodyk draugams


Miestas, kuriame nemiega

2016-02-12 | Be temos

Jeigu eitum gatve ir kas antro žmogaus klaustum, kokia jo svajonių šalis Europoje, ko gero daugelis atsakytų - Ispanija. Lėtas gyvenimo tempas, aistra gyventi ir džiaugtis, fantastiška kalba, puikus klimatas ir nuostabus gamtovaizdis. Akiai, kūnui ir sielai.

Aš būčiau tas praeivis gatvėje, kuris norėtų pagyventi Ispanijoje. Mano tobuloje Barselonoje arba dar neatrastoje vietoje. Paryžius, Roma, Londonas, Graikijos salos - šių vietų aš net sapnuose nelyginu su Barselona. Man Barselona yra bėgimas į kalną, jūra, svajonė, gaivus vanduo, poilsis, dvokiančios gatvės, Gaudi, modernizmas, jachtų prieplauka, paella, churros su šokoladu, tiesą sakant pica su krevetėmis mažoje užeigoje, metro, gražūs žmonės, maži kambariukai, siauros gatvės, tobulas bendravimas restoranuose, tiesą sakant viskas viename. Kai galvoju apie Barseloną, visada jaučiu tiesiog didelę laimę ir tampu iki išprotėjimo sentimentali.

Les Rambles kadais buvo upės vaga, dabar - didžiausia alėja Barselonoje, prikimšta žmonių, kioskų, restoranėlių, užkandinių, mimų, viešbučių, turgų, knygynų, žodžiu visko, ko galėtų panorėti turistas. Spektaklis gatvėje. Ši alėja veda link jūros. Pamenu, kai pirmą kartą svečiavausi Barselonoje, apsistojau būtent Les Rambles, mažame kambarėlyje svečių namuose su langais ir atviru balkonu į gatvės pusę. Tai buvo vienas kvailiausių sprendimų gyvenime, nes savaitę teko gyventi be miego ir poilsio. Naktinis gyvenimas čia beprotiškas! Barselonoj niekada niekas nemiega. Su mūsų Gedimino prospektu per Kaziuko mugę nepalyginčiau. Bet nevažiavau ten verkti. Galų gale - nevažiavau ir miegoti.

Maistas lauko kavinėse būtų gardesnis, jei gatvės bent šiek tiek kvepėtų. Tiesa, kai lankiausi antrą kartą, vienoje mažoje kavinukėje valgiau pačią skaniausią savo gyvenime picą. PAČIĄ SKANIAUSIĄ. Italijoj valgytos picos šitai neprilygo. Tai storapadė pica su daržovėmis ir krevetėmis, beprotiško minkštumo, labai šviežia, be jokių padažų, nesivelianti burnoje, daržovės tobulos, krevetės tobulos, o milžiniško dydžio pica… lygiai 5.50 eu. Aš netgi žinau, kaip nuo Les Rambles nueiti į tą kavinę  Tiesa, nors Ispaniją man primena paella, šios gardžios ragauti taip ir neteko. Bet kibirais gėriau saldžią sangriją ir nei širdies, nei piniginės man neskaudėjo. Gi atostogos. Atskiro įrašo reikalautų churros - plikytos tešlos lazdelės, spurgos, pyragėliai. Su karštu šokoladu - dieviška. Bet Lietuvoje jos - kaip lietuviški kruasanai - dėmesio ir papildomų gramų nevertas dalykas.

Barselona yra tiesiog sukurta vaikščioti. Paromis. Iš gatvės į gatvę, prisėdant išgerti vandens užkandinėje su vaizdu į jūrą. Ištiesti patinusias kojas, nusivalyti smėlį nuo akių ir toliau leistis į žygį. Istorinių ir lankytinų vietų ten daug, bet vaikščiot siaurom gatvėm, pasiklysti, užsukti užkasti, nusipirkti ispanišką knygą (nors nė velnio nemoki ispanų kalbos) man patinka labiau. Trečias kartas Sagrada Familia man jau nebuvo toks įspūdingas, o gatvės pasimiršta, jos neužsilieka atminty, todėl eini - kaskart lyg pirmą kartą. Pasukdamas į kairę, paskui išsyk į dešinę, jei jauti, kad pasiklydai, iškeli galvą į viršų ir virš namų stogų ieškai Kristupo Kolumbo statulos. Laimė, jei pamatai. O kartais tiesiog sužinai, kad esi jau beveik užmiestyje, tada netyčia atsiduri ant kalvos, nuo kurios matai visą miestą. Ir tai puiku, net ir žinant, kad reikės pareiti atgal.

Vis dėl to menas ir Barselona - neatsiejami. Neįmanoma nepasidomėti, kas toks yra Antoni Gaudi, net jei esi visiškai abejingas visoms meno rūšims. Labai talentingas architektas, Barselonai padovanojęs dar nebaigtą Sagrada Familia (ten ir palaidotas), Casa Mila, Casa Vicens, o žuvo tramvajumi važiuodamas į darbą. Bent tiek, o šiuo metu skaitau knygą apie garsiausius Ispanijos menininkus, tai, žinok, jo gyvenimas be kita ko buvo įdomus, o talentas ir valia neišsemiami.

Jei reikėtų įvardinti mylimiausią Barselonos vietą, tai neabejotinai rinkčiausi Parc Guell, beje, tai taip pat Gaudi darbas. Nors mano pažįstami, gyvenantys Barselonoje, visiškai abejingi šiam parkui, man jis patinka. Kai prie +35 lipi į statų kalną, kad pamatytum kažką gražaus, keiksnojiesi. Bet užlipus kvapą užgniaužia panorama, tai buvo pirma kalva, nuo kurios pamačiau Barseloną, vėliau sekė kitos, gal net šiek tiek įspūdingesnės, bet ši įsiminė labiausiai. Tas pats dėdė, grojantis prie kryžiaus. Ten būdamas supranti, kad esi labai mažas. Ir kad šitas miestas labai mažas. Bet toks didingas! Ir tiesiog gražus.

Ir kad ir kiek save bandyčiau įtikinti, kad kitos atostogos tai jau tikrai nebebus Ispanija, nes kiek galima? , žinau, kad greit ir vėl sugrįšiu. Pasėdėt ant suoliuko, paskaityt knygą paplūdimy, išgert sangrijos, pažiūrėt į sportuojančius ispanus (mmmmm…) apeit gatves, praplaukt jachta ir, svarbiausia, suvalgyt picą su daržovėmis ir krevetėmis.

Rodyk draugams


Apie pabėgusią kavą

2016-02-11 | Be temos

Stovėjau Rimi eilėje prie kasos ir staiga užsimaniau kavos. Skanios, su pieno putele – savo mylimiausios cappuccino. Mandagiai užleidau eilę visai nemielai senučiukei, kuri dar paburbėjo, kad gal galima per vieną kartą viską išsirinkti? Ne, nes poreikis kavai ateina staiga, netikėtai, iš pasalų. Nuėjau prie to Paulig aparačiuko, kuris pilsto pigią Paulig kavą. Teko rinktis tai ką pasirinkau, nes aplinkui – anei Coffee Inno, anei mano mėgstamiausios Keif kafe. Paspaudžiau mygtuką, pribėgo tos kavos, stojau atgal į eilę. Belaukiant kava atšalo.

Šiandien Vilniuje labai lyja. Smulkiais lašais, ant veido, į akis, ant kojų, ant skėčio su drugeliais barbena – toli gražu ne tas oras, kuriuo galėtum gėrėtis. Išėjus teko skleisti skėtį, vienoje rankoje nešti rankinę, kitoje – kavą ir skėtį. Žengdama antrą žingsnį pamačiau, kaip pro pigaus balto plastmasinio dangtelio šonus bėga pieno putos. Ant mano naujų rudų pirštinių! Bėga, sunkiasi ir nė nemano sustoti. Ant mano skėčio ir šiek tiek į akis pila beprotiškai pavasariškas lietus, o ant mano žavių plaštakos apdangalų liejasi pienas. Tą kylantį, rodos, beprasmį pyktį pažįsta kiekvienas – kam taip nėra buvę? Pasaulis griūva. Dėl pro šalį bėgančios kavos.

Kol sparčiu žingsniu keliavau į darbą, iš kartoninio puodelio išbėgo beveik visa kava. Pro pirštines tekėjo į plastikinį maišelį su apelsinais. Mintyse keikiausi (rusiškai), mąsčiau, ar namuose dar turiu Vanish, galvojau, kuo savo gyvenime galėčiau pakeisti tą prakeiktą kavą, galbūt bent jau kava be pieno, idant einant nesusiplaktų? Kuo labiau spartinau žingsnį, tuo labiau kava bėgo.

Tačiau blogiausia dalis laukė prie darbo durų, kuomet man jas tomis nuliu rankų reikėjo kažkokiu būdu atidaryti. Skėtį numečiau ant žemės, apelsinus sugrūdau į pilnutėlę rankinę ir rankoj laikydama kavą dariau duris. Ranka, žinoma, šiek tiek pakrypo ir visas tas pienas su kavos milteliais išbėgo ant mano chaki spalvos striukės. Palikdamas, kaip dabar matau, nemenkas dėmes ir šlykštų kvapą.

Bet visa tai – visai ne apie kavą. Ir net ne apie lietų. Tai apie smulkmenas. Jeigu kiekvieną mažytį dienos įvykį, vykstantį kokias tris minutes, kiek ir truko mano kelionė nuo Rimi iki darbo, įvertintume kaip dėmesio vertą gyvenimo dalelytę, gal tas gyvenimas taptų prasmingesnis? Tegul kartais ir jums išsilieja kava. Tegul ant naujų pirštinių. Ir paskui jūs apie tai pagalvokit.

Rodyk draugams


žingsneliais

2016-02-11 | Be temos

Skamba lyg planas. Kažką pakeisti, kasdien. Bent po labai labai mažai, po perlinę kruopelę. Rytinį kiaušinį suvalgyti be duonos ir majonezo. Darbe kvailą radijo stotį perjungti į kitą, šiek tiek geresnę. Išgerti vienu puodeliu kavos mažiau. Atsikratyti vienos blogos minties. Einant namo nenusipirkti dar vieno nenaudojamo nagų lako. Pareiti namo pėsčiomis. Padaryti vienu darbu daugiau. Parašyti dar vieną sakinį. Paskui – du. Apgalvoti dar vieną planą. Paskaityti dešimčia puslapių daugiau. Pasimokyti pusvalandžiu ilgiau. Trimis minutėmis ilgiau šypsotis. Pašalinti dar vieną prisiminimą. Vienu žingsneliu mažiau blaškytis.

Ir taip kasdien – po nedaug. Bet tūkstančio mylių kelionė prasideda nuo vieno žingsnio, gal kažkada tos kruopelytės visos susitikusios virs viename puode ir iš jų išeis visai nebloga košė? Neįmanoma pasikeisti per dieną. Nebent išgyvenai lėktuvo katastrofą, metus gulėjai komoje arba tave kažkas netyčia paliko vieną negyvenamoje saloje. Tada gali arba rinkti trupinius, kaip Jonukas ir Grytutė arba sugalvoti naują būdą, kaip išgyventi. Gyvenimas per trumpas grįžti atgal. Į tuos pačius namus, į tas pačias vietas, pas tuos pačius žmones, tas pačias knygas, filmus, kvapus, gėles, sapnus, spalvas, restoranus, darbus, šalis. Aplink daug visko, ką galėtume pabandyti. Todėl kasdien – po mažytį pokytį.

Rodyk draugams


Atgal

2016-02-10 | Be temos

Pamenu, paauglystėje svajojau, kad užaugusi turėsiu gražią juodą didelę rankinę, joje nešiosiuos raudonus lūpų dažus, raudoną nagų laką ir, kažkodėl, cigaretes. Tiesa, niekada gyvenime taip ir nerūkiau. Bet labai dailiai nuotraukose atrodė prancūzės, sėdinčios Paryžiaus kavinės kiemelyje, ant staliuko – juoda kava, o rankoje cigaretė. Tokį paveikslą mačiau.

Galvojau, kad sulaukusi dabartinio savo amžiaus dirbsiu puikų mylimą darbą, turėsiu savo namus, galbūt vyrą ar netgi vaikų. Turėjau būti rašytoja.

Maniau, štai, kartais grįšiu namo pas mamą ir mes kalbėsim kalbėsim, kepsim baklažanus ant laužo, gersim arbatą ar kursim židinį. Aš miegosiu vaikystės kambary apkabinus nežinau jau kur esantį seną meškiuką. Ryte važiuosim apsipirkti į turgų, o grįžusios gaminsim salotas.

Svajojau apie savaitgalius prie jūros, Barselonoje ar kalnuose. Su gera knyga, vyno taure ir pasakišku vaizdu į vandenyną. Kada galbūt mažiau rūpės raidės ir daugiau gamtos paveikslas. Ir tai bus mano įkvėpimas.

Rytus turėjau pradėti mankšta, o vakarus baigti švelniais prisilietimais. Jau tada rytas ir vakaras man buvo magiški, labiau, nei dabar.

Mano namuose kasdien turėjo kvepėti bijūnais, vanilinėm žvakėm ir obuolių pyragu. Turėjau pati susikurti jaukumą, gerumą, grožį. Turėjau po namus vaikščioti įsispyrusi aukštakulnes Prados šlepetes.
O štai staiga užaugau. Dar neturiu Prados šlepečių. Tiesą sakant, neturiu nei vienos vanilinės žvakės. Retas rytas prasideda mankšta ir retas vakaras baigiasi prisilietimais. Namo grįžtu rečiau, nei turėčiau, o pokalbiai su mama kažkodėl tampa vis šaltesni. Nekenčiu baklažanų. Neturiu vyro, vaikų, ir – taip – nė mylimo darbo. Tiesa, rankinėj turiu raudonus lūpų dažus, gal net užsilikęs ir raudonas nagų lakas, štai cigarečių niekada mano tašytė neregėjo.

Tik tiek, kad niekada nevėlu atrasti savo svajones. Atsisėsti virtuvėje ant kėdės, kol kepa blynai, ir susirašyti, ko norėjai tada, kada norėjai tyrai, nekaltai ir taip stipriai! Nes, kaip tame posakyje – tas vaikas vaikystėje nepagalvotų gerai apie tave, sėdintį virtuvėje ant kėdės. Todėl tą vaiką reikėtų nustebinti.

NIEKADA NEPAMESKIT SAVO SVAJONIŲ.

Rodyk draugams


Senoji aš

2016-02-08 | Be temos

Šiandien leidžiu sau skaityti senus blogo įrašus, nes šiek tiek trūksta motyvacijos. Gal jos galėčiau pasisemti iš savo senosios aš? Ir išsyk nuotaika gerėja, darosi smagiau, nes aš matau, kodėl. Visgi aš negaliu pabėgti nuo savęs, negaliu neskaityti moteriškų kvailų knygų, kad ir kiek laiko bandžiau save vien istoriniais romanais. Negaliu pamiršti pasivaikščiojimų po senamiestį - būtinai vienai! Dabar bandau tą beprotišką norą ignoruoti, kodėl? Anksčiau ankstyvais rytais prieš darbą įsitaisydavau ant palangės su šokolado plytele ir puodeliu kavos ir rydavau “Šiandien madam pareis vėliau” dideliais kasniais ir visai negrakščiai, o vakarais sumažinusi tempą ilsėdavausi po dienos darbų. Ir kai vienus įkvėpdavo paveiksliukai su Paulo žodžiais feisbuke, tai mane - labai labai moteriški banalūs dalykai. Ir kodėl aš bandžiau to atsisakyti?

Man pakyla nuotaika. Nes aš ir vėl svajonėje matau ne savo nuvargusias kojas lovoje, o butą su vaizdu į Eifelio bokštą, apstatytą baldais iš IKEA, matau kilimėlį prie raudono fotelio, ten sėdėčiau auštant rytui ir valgyčiau kiaušinį su avokadu. Prisiminti, kad toji Madam iš tiesų kartais nusipelno grįžti vėliau. Tik nebūtinai iš svetimos lovos, galbūt užtenka artimiausios vyninės, geriausios draugės namų ar šokoldao krautuvėlės. Ir tebūnie tai mano didžiausia paslaptis. Elegantiškai įžengti vėlų vakarą pro duris, trumpas “brangusis, aš grįžau”, o šukuosena šiek tiek pavelta. O tu atspėk, kad tiesiog apsvaigau nuo to karčiai svaiginančio austriško juodojo šokolado su čili pipiru. Ir vienos slaptos taurės balto sauso vyno. Ir šast pailsėt ant savo raudonojo foteliuko su vaizdu į Eifelio bokštą. Paspirti nepadoriai brangius batelius į šoną ir pavydėti sau gyvenimo.

Ilgus paskutinius mėnesius bandžiau kaltę dėl nesėkmių ir motyvacijos nebuvimo suversti kitiems, aplinkai, orui, nuotaikai, galų gale sau - tai virto nuolatiniu ginču su savimi ir begaliniu geležies trūkumu kraujyje. Šiandien išėjusi iš poliklinikos nusipirkau vitaminų ir… nusipirkau knygą “Ir velnias dėvi Pradą”. Žinau - sena, skaityta, liesta, kvaila, nenaudinga. Bet man vėl šiek tiek gera. Vakare grįžusi iš darbo pasidarysiu sveikosios prancūziškos porų sriubelės ir pasileisiu per laukus keliems kilometrams - lygiai taip, kaip tąkart džiaugsiuosi tuo. Susirašysiu planą. O prieš miegą raudonas foteliukas. Vaizdas į… sieną, bet būtinai pasikabinsiu Eifelio nuotrauką! “Ir velnias dėvi Prada”.

Rodyk draugams