BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Use your widget sidebars in the admin Design tab to change this little blurb here. Add the text widget to the Blurb Sidebar!

Man beveik 30 ir aš dažnai pagaunu save mąstant…

2017-07-12 | Be temos

Pagaunu save nuolat mąstant apie nuoskaudas, kurias man tariamai padarė mano tėvai, giminės, draugai, nuolat pykstuosi su jais mintyse, net sapnuose. Štai mokau Rusnę vaikščioti, o iš pakampių man aiškina, kad štai Mykolas tokio amžiaus dar tikrai nevaikščiojo, todėl ką tu čia nori su tuo vaiku padaryti. O kitas šaukia, kad Greta jau 9 mėnesių bėgiojo kieme, tai kaip čia Rusnytė taip atsilieka su vaikščiojimu? Su tokiais aš pykstuosi. Ir tuo pačiu mokausi nepykti. Mokausi tos vakarietiškos tolerancijos, bet tokios vėjo lengvumo, galbūt netgi ne tolerancijos, o noriu atrasti „dzin” mygtuką. Kai man sako, o aš nereaguoju. Įsivaizduoju, kad tas žmogus sėdi po kupolu ir kaip žuvis žiopčioja, o aš nieko negirdžiu, tik sėdžiu ir šypsausi, nes man juokingas tas žiopčiojimas. O paskui matau, kaip ta žuvis šokinėja po tą kupolą ieškodama oro, nes nedarau taip, kaip ji liepė. Štai ko noriu išmokti.
Pagaunu save nuolat mąstant apie dalykus, kurių nedarau, nes nenoriu prisidaryti sau tariamos gėdos prieš Juliją, Gytį ir kolegę Mildą, kurią šiaip pažįstu tik iš matymo. Jie gali pagalvoti, kad man kažkas negerai su galva. Jie gali pagalvoti, kad aš netgi išprotėjau ar neturiu ką veikti. Aš bijau save identifikuoti, nes Loretai pasirodytų, jog per daug apie save atvirauju, kas yra visiškai nepriimtina normaliam kuklesniam žmogui. O visgi kartais tikrai labai norėčiau rašyti pasirašant savo vardu ir pavarde, gal kartais kvailus dalykus, gal dažniausiai beprasmius, bet man tai daryti patiktų. Tik aš nesu pasiruošusi tokiems komentarams, kaip „čia tave pilnatis taip paveikė?”. Tuo pačiu bijau, kad gyvenimas taip ir prabėgs baimių lydimas. Baimių, svetimų visiškai nesvarbių nuomonių, patarimų ir lietaus, žinoma. Tai prie tolerancijos antru numeriu įsirašau „darysiu, ką noriu, nesvarbu, ką apie tai pasakys Jurga ar mama”. O mano mama gali pasakyti nemažai…
Pagaunu save galvojant apie tai, kad gyvenimas žiauriai trumpas. Ne, man ne 70, man greitai 30 ir šiandien man jau gaila kiekvienos minutės, praleistos Instagrame ar skaitant dėmesio nevertus straipsnius keistokais pavadinimais (beje, ar anksčiau didieji Lietuvos naujienų portalai irgi taip formuodavo straipsnių pavadinimus? Man atrodo, kad ne). Keista, kad tik dabar, norėčiau, iššvaisčiusi 30 metų niekais, likusius 60 nugyventi prasmingai, įdomiai ir linksmai. Taip, aš gyvensiu 90 metų, jau vaikystėje taip nusprendžiau. Ir taip, 30 metų aš 100 procentų iššvaisčiau niekais.
Labai dažnai pagaunu save galvojant apie santykius. Aš taip mėgstu savintis žmones ir neleisti jiems daryti nieko, išskyrus buvimą su manim. Tada prisimenu, kaip man visada sakydavo močiutė, kad žmogus gimsta vienas ir miršta vienas. Ir kad reikia būti partneriais ir jokiu būdu ne sulipusiais Siamo dvyniais, nes ta „Siamystė” baigsis greičiau nei lietuviška vasara. Ketvirtu numeriu įsirašau „išmokti partnerystės terminą, dar kartą perskaityti Gilbert „Pasižadėję” ir atvėsinti smegenis kaskart, kai norisi pasakyti, kad „šiandien tu su draugais tikrai niekur neisi”. Tu tikrai eisi. Kada nori ir kur nori.

Rodyk draugams


Apie pasimėgavimą

2017-06-02 | Be temos

Rusnei visada sakau, kad gerti reikia vandenį, o uogų sulčių įsispausti reikėtų tik tada, kai norisi pasimėgauti. Ir ji kantriai išgeria lygiai vieną puodelį vandens per dieną. Gal todėl, kad uogų yra ragavusi vos du kartus, todėl nežino to saldaus gardaus skonio. Ant nosies vasara (kalendorinė - jau, bet už lango toks graudus oras), mes drauge laukiam lietuviškų braškių, serbentų, aviečių ir tada galėsim iki soties gardinti vandenį. Dar agurkų. Ir mėtų iš mamos darželio. Tuomet pirksim didelį stiklinį ąsotį ir gaminsim gėrimą.

Rusnė dar daug ko nežino, bet vis nori mėgautis. Laiku, praleistu su tėveliais, filmukais, žaidimais lovoje prieš miegą, vogtomis alyvomis iš vazos, rasta saga už sofos, su koja iškapstytomis dulkėmis iš po sofos, plėšoma knygele, nors aš vis jas perku ir tikiuosi, kad dešimties mėnesių kūdikiui jos visai įdomiai susiskaito… O ji su pasimėgavimu jas plėšo. Aš galvoju, kad ji turėtų mėgautis rankų darbo žaislais ar lininiais kimštais kamuoliukais, o ji mėgaujasi telefono pakrovėju, šukelėmis ar kompiuterio pele. Kai paimu vieną iš tų suplėšytų knygų ir bandau skaityti garsiai, klijuodama raidę po raidės, ji dar garsiai kalba, maždaug, tai gal pakalbėkime kartu? Ir mėgaujasi tuo, šalia palikusi visus gražiuosius lininius žaislus, edukacinius kamuoliukus ir knygų nuoplaišas.

Rusnė mielai mėgautųsi ir kompiuteriu, planšete ar mobiliuoju. Ji jau bandė už mane rašyti pasaką ir nupiešti vieną tiesią liniją su flomasteriu popieriaus lape. Vėliau tas lapas su linija (oranžine!) atsidūrė burnoje. Tokia, sakau, auganti menininkė! Besimėgaujanti tobulu popieriaus skoniu tiesiogine prasme.

Mes kartu mėgaujamės šuniukais ir kačiukais, sutiktais lauke. Tik aš giliai mintyse juos glostau ir kalbinu, kaip ir pridera suaugusiam žmogui, štai Rusnė kviečia juos pas save, šūkauja ir krykštauja. Užsukam į kavinę, ji mėgaujasi vandeniu ir žmonėmis, o aš kava ir sūrio pyragu. Galvoju, kad jos pasimėgavimo objektai tyresni, tikresnis ir verti pagyrimo.

Rodyk draugams


Kuomet aš pamenu tą berniuką…

2017-05-03 | Be temos

Kaip aš gerai gyvenu.

Kol Rusnė miega, sėdžiu parke, skaitau Vaivos knygą iš klajonių po Indiją, o ant šalia esančio suoliuko prisėda JIE. Vyras, moteris ir kokių penkerių berniukas. Su paspirtuku. Girdžiu, moteris sako, tikriausiai man depresija. Vyras atsako, tai eik ir vaikščiok viena tol, kol depresija pasibaigs, nes tu man nusibodai. Moteris verkia, vyras su vaiku išeina. Grįžta keletą kartų, rėkia, liepia tvarkytis su savimi. Vaikas apsimeta, kad taiso paspirtuką, bet jam, žinau, labai labai skauda. Tada įsivaizduoju, kad jie grįžta namo, bet kartu nevalgo nei pietų, nei vakarienės. Mama galbūt žiūri kokią nors televizijos programą, o tėtis žaidžia kompiuterinius žaidimus. Vaikas toliau taiso paspirtuką.

Aš kartais tikrai noriu perskaityti dar vieną knygos puslapį, dar penkias minutes pasėdėti feisbuke ar instagrame ar pagaliau baigti žiūrėti filmą. Bet Rusnė visaip bando atkreipti mano dėmesį, o aš prisimenu tą berniuką. Kuriam norėčiau padovanoti bent vieną gražią ir laimingą dieną. Ir tada metu knygas, instagramus, filmus ar darbus ir mes einame žaisti su kamuoliuku, ragauti naujos košės ar pasivaikščioti į lauką. Gyvenam ta minute, kai pirmą kartą išeina žodis, kažkuo panašus į “tete”, o gal “ate”, o gal “atetetateeeee”. Susipažįstam su akmenukais ir konkorėžiais, knygute, flomasteriu. O kai kyla noras iš nuovargio supykti ant Rusnės tėčio, aš irgi prisimenu tą berniuką. Prisimenu, kad pykčiui čia ne vieta. Anei liūdesiui, anei tinginystei, anei pakeltam balsui. Tik laimei, naujiems žaidimams, naujiems žodžiams ir skaniajai grikių košei.

Rodyk draugams


Vienos pirštinės istorija

2017-03-10 | Be temos

Tai galėtų būti pasaka, prasidedanti kaip visos pasakos - gyveno kartą mergina. Šviesiaplaukė. Tiesa, kartais ji pamiršdavo nudažyti plaukų šaknis ir tuomet jos plaukai atrodydavo išties prastai. Bet iš esmės ji buvo šviesiaplaukė. Toji mergina gyveno šalyje, kuri buvo apdovanota visais keturiais metų laikais. Ir nors gamta ėjo dviejų laikų - rudens ir pavasario - link, kartais vis dar pakaitindavo saulė ar nosį suspausdavo šaltukas. Tad tekdavo nusivilkti striukę, įsprausti save į suknelę, atidengiančią nugarą, o kartais atvirkščiai - išsitraukti šalikus, kepures ir pirštines.

Toji mergina mėgo lakuoti nagus, dažniausiai ryškiai raudona spalva. Ji manė, kad toji spalva paryškina jos rankas. Arba gražiai atrodo laikant telefoną troleibuse. Ji buvo šiek tiek narcizė, kartais jai buvo svarbu, ką galvoja nepažįstami žmonės. Tiesa, žiemą kartais nagus ji primiršdavo - šiek likdavo nelakuoti, neryškūs ir tada ji apsimaudavo pirštines. Sakydavo, jog todėl, kad rankos nesušaltų, o išties todėl, kad nesimatytų neryškūs nagai.

Jos pirštinės visada būdavo odinės, gražios, blizgios. Dvi savaites. Likusią žiemą ji vaikščiodavo su paprastomis megztomis pirštinaitėmis iš prekybos centro. Nes toji gražuolė odinukė visada po dviejų savaičių likdavo viena, o kita iškeliaudavo į pasaulį ieškoti nuotykių. Iš pradžių ją pervažiuodavo mašina, ji būdavo purvina, negraži ir vieniša. Tačiau kelionė po konteinerius būdavo visai smagi - sykį viena iš odinukių pateko ten, kur šviečia saulė ir štai ji buvo vienintelė pirštinaitė toje šalyje. Tiesą sakant, ji pasijautė ypatinga. Kai kurie vaikai vartė ją, apžiūrinėjo iš visų pusių ir nesuprato, kas tai yra, gal tik penki pirštai išdavė, kad tą daiktą galima uždėti ant rankos. Pirštinaitei patiko būti ypatinga. Jai patiko būti ant rankų, rankose, jai netgi patiko būti egzotiška, tačiau dar labiau ji ilgėjosi savo geriausios draugės, antros pirštinaitės, likusios kažkur toli toli, namuose. Ji pagalvojo, kad galbūt toji, skirtingai nei ji, liūdi, guli numesta į spintą tarp kitų nereikalingų dalykų ir tyliai miršta. Tačiau pirštinaitė suvokė, kad vieną dieną ir ji turėtų iškeliauti į konteinerį, na o tada prasidės didžioji gyvenimo kelionė, o galbūt jos netgi vieną dieną ims ir susitiks. Mažai tikėtina, bet odinukė tikėjo stebuklais.

O mergina tiesiog perka kitas odines pirštines. Kiekvieną žiemą po vieną porą. Ji į pasaulį ir gražesnį gyvenimą jau paleido nemažai pirštinaičių, ir jos jai dėkingos. Tiesa, ji kaskart, vos pirštinaitė iškeliauja, nusikeikia, dažniausiai rusų kalba, matyt, galvoja likusi pirštinaitė, mergina tiesiog pavydi. Pavydi odinukei šiltos saulės.

Rodyk draugams


Apie norą keistis

2016-12-06 | Be temos

Šiandien, kaip niekada per pastaruosius tris mėnesius, atsikėliau 7:00 ryte. Užsidėjus akinius pasaulis šviesesnis netapo - už lango pakankamai šalta, drėgna ir… tiesą sakant, tiesiog bjauru. Vandens stiklinė prasibudinti nepadėjo, kava - irgi. Sėdėjau ant šaltos odinės sofos apsikabinusi karštą puodelį ir spoksojau į tuščią Word lapą. Tema, kurią buvau sugalvojusi, pasirodė beviltiška. Aš nežinau, ką parašyti apie garsus ir jų poveikį žmogui. Aš nežinau, kodėl atsikėliau 7 valandą. Apskritai, aš noriu tik atgal į šiltą lovą. Taip prasidėjo mano šis rytas, visai ne taip, kaip turėjo. Nes naktį prabudusi sugalvojau kažką keisti, kažką padaryti, išpildyti svajonę, pakeisti įprotį ir tiesiog nebešvaistyti gyvenimo miegui ir betiksliams dalykams. Rytas turėjo būti motyvuotas, energingas net ir be kavos, bei puikios nuotaikos.

O tada nusprendžiau tiesiog sustoti. Nešvaistyti energijos perniek nervindamasi, kad kaip aš čia atsikėlusi 7 valandą ryto nesugebu tinkamai išnaudoti tų kelių valandų, kol dar miegas vaikas. Juk per tris valandas knygos neparašysiu, filmo nesukursiu, net straipsnis nesusiraitys. O juk taip visko norisi čia ir dabar, greitai ir ne mažiau kokybiškai. Todėl pasidariau dar vieną puodelį kavos ir iš lėto pradėjau. Tiesiog rašyti. Ieškoti, naršyti, mąstyti, kurti. Ir galbūt šiandien jokio rezultato nebus, bet pradžia man - jau neblogas rezultatas. Nes be įžangos niekada nebūna dėstymo. Be pirmo žingsnio niekas nežengia antrojo. Ir be pirmos idėjos, kad ir nelabai vykusios, niekada neateis grandiozinės. Viskas, ko man reikia, susigalvoti pakankamai svarų argumentą, kodėl 7 valandą ryto turėčiau keltis ir rytoj, kad vystyčiau tas savo idėjas ir auginčiau save. Toks tad mano iššūkis prieš Kalėdas - naujus metus norėčiau pasitikti šiek tiek geresnė, nei buvau senaisiais.

Rodyk draugams


Apie rutiną

2016-11-16 | Be temos

Daugelis mūsų, drįstu teigti, dieną pradeda ir baigia panašiai. Smulkiai malta arabica,naujienos, socialiniai tinklai, rytinė laida, nuodėmė prie kavos ir paskutinės minutės dantims išsivalyti. Vakare vėl naujienos, socialiniai tinklai, socialiniai tinklai, socialiniai tinklai. Vakarienė. Alus, sidras, geresniu atveju vynas. Lova ir filmas. Susitiksim 7:00 - kaip visada.

Rutina - sąvoka sena kaip žemė. Žmonės saulei kylant keldavosi medžioti ir žvejoti, o vakare lupdavo kailį ir skusdavo žuvį, šildė guolį ir ilsėjosi. Kad išgyventų. Dabar mes geriame kavą, skaitome naujienas, geriame alkoholį, žiūrime teliką - irgi, kad išgyventume. Nors kartais ir nebepamenam, kad Liublino unija nėra mėnulio fazė (mielieji, ta fazė vadinama Pilnatimi), o latvių nacionalinis patiekalas vis dar ne žirgo kanopa bazilikų padaže (žr. laidą „Klausimėlis”). Rutina tapo nebe išgyvenimo dalimi, o… tiesiog krūva mirtinai reikalingų dalykų. Juk jūs visi žinot tą „gerą” jausmą, kai netikėtai dingsta internetas, kai tuo metu mes dirbame Feisbuke. Tos silpnumo akimirkos, kai nespėji pamatyti Eglės pasidalinta naujiena apie pirmą kartą šiemet iškritusį sniegą. Ir tą akimirką tu dar nežinai, kad Mindė iš gretimo kiemo ką tik nusifotografavo prie draugo BMW. Ir dviprasmiškai užrašė: „kas pavažinėt šį šaltą lapkričio vakarą?”. Nes galbūt tau šalta. Ir galbūt tu mielai pavažinėtum su Minde.

Smalsumą sužinoti, koks paukštis skrenda atbulai, pakeitė smalsumas sužinoti kokios spalvos iš kirpyklos išėjo Agnė. Ir moteriškai įvertinti. Didžiojo kanjono susikūrimo istoriją keičia motyvuojančios sporto nuotraukos instagrame. Nes su tokiu užpakaliu galėčiau nuveikti daug daugiau. Iš esmės gražus užpakalis - nieko blogo. Netgi labai gerai! Bet mąstyti vis tiek reikės galva. Žavėjausi, žaviuosi ir visuomet žavėsiuosi žmonėmis, kurie turi gražų užpakalį, gerą galvą, skaidrų protą, realų suvokimą apie gyvenimą, kurie susitikę su būriu draugų ne geria, o žaidžia Monopolį, persimeta ant atsispaudimų , ruošia braškinius ledų kokteilius ir netgi pasikalba. Kai žodžiai liejasi be 0,7 litro.

Žaviuosi tais, kurie ryte neima į rankas telefono. Tais, kurie kasryt sugalvoja naujų dalykų - kad neatsibostų. Rutina mūsų gyvenimus ne tik sustyguoja, kartais ji iš gyvenimo tampa egzistavimu, o tada tenka nugrimzti į pasiūlytą vietą. Arba stipriai stipriai priešintis.

Rodyk draugams


Suaugę vaikai

2016-10-09 | Be temos

Man labai patiko Nomedos Marčėnaitės įspūdžiai iš knygos pristatymo bibliotekoje. Trumpai - ji susitikimo metu pastatė lentą, o susitikimo dalyviai turėjo piešti gyvenimo medį. Prie lentos kviesti suaugusieji liko abejingi, nes nemoka piešti. Tuo tarpu vaikai prie lentos netilpo, nes piešti mokėjo visi. Ir tuomet Nomedai iškilo klausimas - kaip iš 100 procentų mokančių piešti vaikų išauga 0 procentų mokančių piešti suaugusiųjų?

Prisimenu save vaikystėje ir paauglystėje. Juk aš mokėjau ir piešti, ir dainuoti, o ypač rašyti. Net eilėraščius. Tokius, kuriuos skaitydama pati apsiverkdavau, nes jie būdavo skirti mano pirmosioms nelaimingoms meilėms arba įsivaizduojamiems tobuliems princams. Dabar eilėraščių rašyti nebemoku. Nei piešti, nei dainuoti, kai pagalvoju - apskritai nieko nemoku. Bet kaip vaikystėj - vis noriu ko nors išmokti. Tik vaikai mokosi, uoliai, kasdien, kantriai, pareigingai. Visai ne kaip aš.

Kai tampi suaugęs, pradedi daryti viską žlugdantį dalyką pasaulyje - imi vertinti. Vertinti save, kitus - viską aplinkui. Parašai, bet nesąmonę. Padainuoji, bet pro šalį. Bijai išbandyti kažką naujo, nes atrodysi kvailai. Nepasitiki žmogumi, nes mačiau, kokiomis akimis jis į tas mergas žiūri. Nori gražios figūros, bet nesugebėsi ilgai sportuoti, tau gi viskas vienai dienai. Nori būti laimingas ir kurti savo svajonkių gyvenimą, bet Lietuva ne ta šalis. Plius čia lietus lyja.

Vertinam ilgai, nuobodžiai ir viską. Maži vaikai šypsosi kiekvienam žmogui. Susidomėjęs vaikas gali kelias valandas tyrinėti vieną žaislą. Jis dar mato pasaulį gražų, o paskui mato pavyzdį, pagal kurį gyvens visą likusį gyvenimą. Mūsų, nieko nemokančių daryti, pavyzdį.

Šiandien parašiau eilėraštį. Labai gražų eilėraštį. Padariau pratimų pilvo presui ir kojoms. Man puikiai pavyko, ryt pavyks dar puikiau. Nusipirkau vazoninę gėlę. Aš puikiai tvarkausi su augalais. Pradėjau rašyti šį blogo įrašą. Aš labai gera rašytoja. Ir taip kartoti kasdien - kaip maldą. Kol tai tapspaprasta taip, kaip paprastai yra vaikui.

Rodyk draugams


Apie stebuklus

2016-09-04 | Be temos

Kiekvieną rytą akis suvilgo ašaros - nežinau, ar taip būna kiekvienai naujai mamai. O vakare nuovargis persipina su pykčiu - kodėl ji tiek daug verkia, man reikia ramybės, o ir trys nauji žurnalai guli nė neatversti. Ar aš nebe žmogus? O ar ji JAU žmogus? Man kyla daug neatsakomų klausimų. O kartais ateina daug atsakymų į neužduotus klausimus. Apie jį - gyvenimą.

Geriu rytinę kavą, o ji miega visiškai negiliu popiečio miegu. Galvoju, kad dar reikėtų suspėti nusimaudyti ir paskaityti, bet lengvai sustingstu akimirkoje. Mergaitė kieme skina baltas sprogstančias uogeles, tiesą sakant, nežinau, kaip jos vadinasi, o ir niekada nesistengiau sužinoti. Žinau tik, kad būdama maža jas skyniau ir aš. Ir tarp rankų traiškydavau. Dar žinau, kad jai likę yra daugiau, nei man. O tai mažiukei, kuri neramiai miega - dar daugiau. Prieš akis - visas spalvotas gyvenimas. Visi drugeliai ir velniukai, vasaros, ruduo, žiemos ir visi pavasariai. Norisi padėti žmogui užaugti. Priebėgomis “Moteryje” perskaičiau, kad “ar teisingai auginai, sužinosi tik pamatęs, kaip šalia suaugusio vaiko jaučiasi kiti žmonės”. O padėti augti norisi. Ir tuo pačiu augti pačiam. Nes juk augam visą gyvenimą, tiesa?

Ir imi ieškoti gyvenimo prasmės. Tik jau kitaip. Ir, tiesą pasakius - viskas pradeda aiškėti. Tiesiog supranti, kad gyvenime turi padaryti labai daug. Ir tai, ką veikei/darei iki šiol, viskas buvo niekas. Galbūt - pradžia. O dabar prasideda tas tikrasis gyvenimas. Dėl kurio norisi truputį kovoti ir LABAI gyventi. Net ir tas trumpas minutes poilsio paversti prasmingomis. Džiaugtis tomis sprogstančiomis uogytėmis, augančiais plaukais, netgi nemigo naktimis ar iš naujo atrastomis dainomis. Tai laikas, kada norisi pasiekti maksimumą. Išgyventi dienas, valandas, sekundes. Pasakyti, kaip myli - be sąlygų. Laukti, ilgėtis, rūpintis, atrasti, nepykti.

Ir susirašyti taisykles, užsiklijuoti ant šaldytuvo ir kartoti kaip maldą - nesisavinti, nesitikėti, nes visi žmonės yra TIK žmonės. Atleisti. Galvoti visur ir visada. Nepamesti savęs. Atrasti. Ir negalvoti, kad nepakeičiamų nėra. Tiesiog gyventi, leistis palei srovę ir galbūt kaip Vilnelė vieną dieną įtekėti į didesnę Nerį…

Rodyk draugams


Laukimas

2016-08-19 | Be temos

Liko laukti jau visai nedaug. Gal dieną, gal savaitę, gal dvi - ir visai nebaisu. Netgi norisi atversti naują gyvenimo lapą, švarų švarų, netgi neištrintą jokiais stebuklingais trintukais ir, jau žinau - rašysiu į naują lapą ne pieštuku, o storu markeriu, kad liktų. Kad niekas jau niekur nebeišeitų. O ir džiaugsmo daugiau, nei rūpesčio, daugiau brandos, daugiau kantrybės, gal tik man taip atrodo, bet ir proto daugiau. Daugiau smalsumo ir kūrybos, mažiau pavydo, pykčio, liūdesio ir blogų minčių.

Šiandien poliklinikoje lifte kažkas nutiko. Dešimtame aukšte įlipo mama su negalią turinčia dukrele, kuri beprotiškai bijojo uždaros lifto erdvės. Mama merginą kantriai laikė, ši verkė, plūdosi, stumdėsi, o liftui atsidarius nubėgo paradinių durų link verkdama. Mama nusekė iš paskos ir su šypsena atsiprašinėjo visų netyčia kliudytų žmonių. Beje, geranorišką ir nuoširdžią jos šypseną pastebėjau ir lifte. Eidama autobusų stotelės link galvojau - ar mes tikrai gyvenam teisingai? Ar tikrai atiduodam savo jėgas ten, kur reikia? Ar išnaudojam savo laiką gyvenime? Mačiau pavyzdį, kuomet žmogus negali savimi pasirūpinti, galbūt visą gyvenimą už merginą bus atsakinga jos mama. Besišypsanti ir kantri. Nemetanti visko, nes galbūt jai liūdna, galbūt sunku, galbūt pritrūksta kantrybės, galbūt nori miego, galbūt yra talentinga ir šiuo metu galėtų vadovauti ne vienai įmonei.

Grįžusi sudėjau skalbti patalynę, pasigaminau sveikus pusryčius, pameditavau (tai kas, kad tik taip, kaip moku…), nupirkau tėčiui dovaną gimimo dienos proga, per galvą perleidau milijoną gražių minčių. 9 valanda ryto. Aš galiu daugiau, nei galėjau iki šiol. Aš tikiau į daugiau dalykų, nei tikėjau iki šiol. Aš tikiu į gyvenimą - visų pirma. Į jo grožį, į kūrimą, į bendravimą, į žinias, smalsumą. Žiūriu, kaip mes auginame vieni kitus. Kaip keičiamės. Kaip gražiai augam. Išsineriam iš savo praeities, iš nusistatymų, fobijų, nepagrįstų argumentų, pykčio, nevilties ir tiesiog mokomės gyventi gražiau. Nes dauguma mūsų tai gali. Gali netgi toji mergaitė iš lifto, kuri iš esmės yra truputėlį apribota gyvenimo, o tai kiek tuomet galim mes?

Rodyk draugams


Kodėl mes visi tokie gražūs?

2016-06-21 | Be temos

Aš, kaip ir dauguma, dieną pradedu ir dažniausiai baigiu feisbuku. Vieni tai vadina bjauriu įpročiu, kiti priklausomybe, treti sako, kad tokia šių dienų socialinė aplinka - virtuali. O aš tiesiog su juo pradedu ir baigiu dieną. Tokia mano nuomonė. Kur kas įdomesnis faktas, kad feisbuke žmonės beprotiškai laimingi, sėkmingi ir gražūs, nors daug kas teigia, kad Lietuva - prasigėrusių žmonių kraštas su labai rimtomis psichologinėmis problemomis ir milžinišku savivertės trūkumu.

O galbūt netikėtai gerai pavykusi nuotrauka yra geriausias dalykas tą dieną, tą savaitę ar tą mėnesį. Gal dėmesys iš buvusių klasės draugų, kurso draugų ar kolegų yra vienintelis dėmesys pastarąjį pusmetį. Arba paguoda, kad toji suknelė atrodo visai neblogai ir netgi lieknina! O raumenys nuotraukoje atrodo didesni nei realybėje. Ir štai tu išloši, įrodai sau, kad pastangas dėjai ne veltui. Ir lietus nėra toks blogis, nuotaikos visiškai nebegadina, kai pamatai, kad nuotraukai jis suteikia natūralią žavią prieblandą, o ant objektyvo pakliuvęs lašiukas labai originaliai nuotrauką pablurina. Nebematyt to riebaus spuogo ant žando. Ir pavargusių akių, nes tris dienas verkei dėl savo netikusių santykių.

O kartais tau žiauriai sekasi ir, tiesą pasakius, tu nenori savo laimės pasakoti feisbukui. Tu tiesiog būni, džiaugiesi, kalbi, šoki, dirbi ir pamiršti, kad būtent dabar galėtum pasidaryti geriausią nuotrauką savo gyvenime. Kada džiaugsmas - tikras. Kuomet stalai nukloti skaniausiu maistu, aplinkui - mylimiausi žmonės, pašonėje nauja knyga, butelis vyno, smegenys plyšta iš laimės dėl naujų darbų, projektų,planuojamų atostogų. Arba pasidarai nuotrauką, ji tau atrodo idealiausia, joje tu - laimingiausias, o dėmesio negauni… Nes stalas - sujauktas, akys nepadažytos, o objektyvas nenuvalytas, nes pagriebei jį ką tik suvalgęs sultingą persiką ir nespėjai nusivalyti rankų… Bet laimė tikra. Ir tu nekreipi dėmesio, tiesiog toliau eini iš proto. Visa tai jau ne feisbukui, visa tai tau.

O mes toliau tyliai pavydim tobulo akių kontūro, gražių margų marškinėlių, saulės už lango, gražiai paserviruoto stalo ar dar vieno diplomo. Tyliai sėdim savo minkštuose foteliuose ir pavydim. Vietoj to, kad nueitume tuos penkis metrus iki veidrodžio ir pamėgintume nusipiešti dar vieną kartą tą akių kontūrą, kad ir tektų nuvalyti penkis kartus ir į miestą išeiti apskritai be jokių kontūrų. Mes tyliai pavydi, o tada… duodam vaizdų savo privalumais ir sugebėjimu fotografuoti. Ir konkuruojam - visada, visur, su visais. Aš, pavyzdžiui, nemoku papūsti lūpų. Bet žinau, iš kurio kampo veidas atrodo gražiausiai. Ir visada  suku tą šoną. Ir štai laikais jau lygiuojuosi į Gretą, kuri, mano nelaimei, tobulai išpūčia lūpas. Nes tinkamas kampas ir papūstos lūpos būtų dvigubai geriau, ar ne?

Štai tokie mes visi gražūs. Ir laimingi. Ir turtingi. Bet dažniausiai nelabai nuoširdūs. Tokie biškiuką gėlių vaikai, narcizai. Kuriems rūpi savo gyvenimą užpildyti gražiomis nuotraukomis ir suvaidintomis akimirkomis. Ir taip lyg įrodyti kitiems, kad man sekasi visai ne prasčiau, nei tau.

Rodyk draugams