Arbata Juodoji

Žmonės lediniais veidais užverstais į dangų

Palikę ironiją, paskendę šaltyje, kasdienybėje, kopose savo minčių

Raudonas vynas burnoj merginos, kuri svajoja apie žmones

Veidais šilkiniais plaukais auksiniais, jos vynas taurėj jau paskutinis

Apsvaigę vynu kartoniniai  paukščiai, parskridę vakar sparnais lediniais

Merginą svaigina, išgeria vyną, šypsena ima, veidai atgyja nuo vyno…

sėdžiu penkias minutes prie atdaro lango ir nežinau, nuo ko pradėti. atrodo, noriu pasakyti žiauriai daug, pradedu rašyt - nėra žodžių. bet širdis trankos krūtinėj ir burna pilna jausmingų žodžių. ir tada ateina mintis - o gal taip yra, nes tai tik mums dviems, ne internetui, ne popieriaus lapui, ne feisbuko post’ui.

kiekviena daina man, kiekvienas gražus žodis man, kiekvieno romantinio filmo scena man ir kiekviena tavo svajonė apie mane. prisiekiu, mane kartais nervina draugės, kurie beprotiškai įsimylėjusios kalba vien tik apie savo šauniuosius vyrus. atėjo atpildo valanda - dabar aš joms valandų valandas kalbu apie JĮ. koks jis linksmas, mielas, kaip aš JĮ myliu ir kaip man nėra gyvenimo, kai jis neparašo 10 minučių. IGNORUOJA. jis man sako: “kulverstuk, aš tik nuėjau iki tualeto ir užsiplikiau kavos..” jis žino, kad aš nemėgstu dėmesio. aš mėgstu PERDĖTĄ DĖMESĮ.

mes abu esam didelė jėga, nes kartu taip nusprendėm. mes mėgstam vaikščioti naktimis, miegoti dienomis ir valgyti prieš miegą. ir mes neturim taisyklių - gyvenam savo kuriamą gyvenimą, kuriame daug daug juoko, kuo daugiau juoko, geros nuotaikos ir meilės. žinokit, žmonės, meilė egzistuoja. ir tai nėra melas. ir tai nėra iliuzija. ir tai net ne darbas, ne, įsimylėjus nereikia dirbti, reikia elgtis taip, kaip šauna į galvą.

norėjau, kad tekstas šiame įrašė šoktų. ištrynusi daugybę žodžių palikau vien banalius. ir vėl. nes meilė toks dalykas, kurį labai labai labai norisi užrašyti, bet žodžių nėra.

Man patinka sąrašai. Kai einu į parduotuvę pirkinių, dažnai ant lapuko susirašau ko reikia, nes turiu įprotį pamiršti svarbiausius dalykus ir prisipirkti niekų. IR. Nors jau šešios dienos, kai prasidėjo naujieji metai, kupini naujų pažadų, įsipareigojimų, vilčių ir svajonių, skelbiu savo sąrašą, skirtą praėjusiems 2011iesiems.

Metų įvykis. Deja, šiemet tai nebuvo kelionė į Turkiją, naujos draugystės pradžia ar skrydis parasparniu. Metų įvykis, kardinaliai pakeitęs gyvenimą keturiems mėnesiams ir mąstymą visam gyvenimui - artimiausio žmogaus avarija.
Metų laimė. Mano metų laimė - vienas žmogus, kuris atsirado netikėtai ir beveik dingo netikėtai, tačiau sukėlė begales jausmų, tokių, kurių nejaučiau nuo paauglystės.
Metų kelionė. Šiemet įvyko tiek nelaimių, kad kelionėms tiesiog nebuvo laiko, tikriausiai ir noro. Todėl šių metų kelionė - Kaunas. Labai asmeniška kelionė.
Metų jausmas. O jausmų buvo kaip niekad daug. Didžiulė baimė, nerimas, ilgesys, meilė, meilė, meilė, pyktis, liūdesys… Ir viskas taip stipru. Pilna emocijų. Jausmas įeinant pro ligoninės duris, jausmas laukiant reanimacijoj laukiamajame, ašaros žiūrint į žmogų, kuris tavęs nemato, jausmas grįžus į tuščius namus, jausmas susitikus žmogų, kurį visada labai nori susitikti, jausmas, kai klausai liūdnų dainų ir visus žodžius pritaikai sau… Metų jausmas - ilgesys.
Metų žmogus. Vienas Žmogus, Kurio Negaliu Pamiršti.
Metų knyga. Giedra Radvilavičiūtė „Šiąnakt miegosiu prie sienos”. Ačiū Aušrai 
Metų muzika. Buvo daug - vakarams, liūdesiui pamažinti, liūdesiui išreikšti, džiaugsmui sustiprinti, rytams, naktims, vakarėliams ir akimirkoms, kai nusvyra rankos. Ir iš tokios daugybės nepapaprastai sunku išrinkti vieną. Todėl mano metų muzika - graži muzika, kurios klausant nurimsta širdis.
Metų nesąmonė. Šitas punktas mano mėgstamiausias  O nesąmonių šiemet būta daug… Tokių dalykų, kurių neturėjo būti, arba jie turėjo įvykti dar ne dabar. Bet pasistengsiu apeiti tuos visus liūdnus įvykius, mirtis ir nelaimes. Ir į šitą dalyką pažiūrėsiu linksmai. Tad metų nesąmonė - vieno gražaus vakaro baletas 

Metų frazė. “Skaitau viskas normaliai”.

Metų atradimas. Karaokė.

Metų laiko švaistymas. Be abejo - Facebook.

Daug daug tikro jausmo 2012iesiems… Ir vėjo plaukuose :)

Aš noriu Tave turėti savo gyvenime

Groti džiazą vakarais vėlyvais

Gerti vyną paskaičius Bukowskį

Druska pagardinti desertą šokoladinį.

Lankyti šokius vidury nakties

Ant asfalto.

Virt makaronus puode ant ugnies raudonos

Svajot apie naktis Karibuose

Nes mūsų rankose visas pasaulis

Nuo Naujosios Zelandijos iki jūros Juodosios.

Kaip nedžiazuoti

Kai žinai, ką reiškia

Turėt Tave savo gyvenime?

Pastaruoju metu mane puola sapnai. Negaliu nesapnuoti. Negaliu išsimiegoti ir ryte pabusti su šviežiu tinkamu gyventi veidu. Kažkas neramina ir tas kažkas nėra silpnas, nes jis mano mintyse ir dienomis, ir naktimis. Kažkas nėra sąžiningas, labai skaudžiai gelia, skaudina, bet praeina kelios dienos ir taip norisi vėl pamatyti, apkabinti, pasakyti “pasiilgau”, “tavo plaukai šiandien kvepia”, “tavo akys gražios kaip visada”, “kada susitiksim vėl?”. Ir nors man jau seniai nebe šešiolika, aš kaip kokia spuoguota kompleksuota paauglė išgyvenu tai, ką dažniausiai išgyvena šešiolikmetės - tikrąją meilę, jos neegzistavimą ir buvimą visai šalia, sapnus, bemieges naktis ir nenorėjimą bendrauti su niekuo kitu, tik su JUO. Apsiseilėjusios svajonės, ėch, kaip tai vaikiška, bet kaip tai tikra, žinokit…

Mano mylima Elizabeth Gilbert sakė: “Kaskart, kai pagalvosi apie tą vyrą, pasiųsk jam truputį šviesos, paskui pamiršk. Tačiau suprask, jei išvalysi savo galvoje vietą, kurią dabar užėmė mintys apie tą vaikiną, ten bus tuščia, atvira, ten bus durys. Atspėk, kaip elgsis visata, pastebėjusi tas duris? Ji pro jas įeis - Dievas pro jas ieis ir įleis į tave tiek meilės, kad tu net pasvajoti negali.” Aš stengiuosi. Pasiųsti gabalėlį šviesos ir toliau gyventi, dirbti, skaityti, rašyti, svajoti, bendrauti, šypsotis nuo ausies iki ausies… Ir kiekvieną dieną tą darau su didesniu ryžtu ir su tikresne šypsena, su tyresnėm mintim ne tik apie jį.

Mylėti yra gerai.

Paklydę miške ne iškart susigaudome, kad paklydome. Labai ilgai save tikiname, jog nuklydome į šalį tik per kokį metrą ir bet kada rasime kelio pradžią. Tačiau ateina naktis, o mes dar neturime nė menkiausio supratimo, kur esame. Reikia pripažinti, jog pasukome taip toli nuo kelio, kad nebežinome, kurioje pusėje teka saulė. E. Gilbert “Valgyk. Melskis. Mylėk”

Ir iš tikrųjų - kaip dažnai. Pasiklysti ne tik darbuose, moksluose, pievose, miestuose, bet ir mintyse. Nuplaukti kažkur toli toli, įtikini save, aplinkinius, visus kiemo katinus, vaikus, žaidžiančius smėlio dėžėje, tetas ir dėdes, kalėdų senelius, elnius ir snieguoles.  Sakyti: “valanda turi 28 valandas”, “rankų kremu reikia tepti kojas”, “paprasta pamiršti”. Nes iš tikrųjų juk ir būna tik taip, kaip tikime, o ne taip, kaip pasakė dėdė istorijos vadovėlyje, garsus geografas atlase ar Justinas Marcinkevičius viename interviu.

Gražiausia iš visų gyvenimo spalvų man yra meilė. Ir kai ją pajunti visa širdimi, visu protu, visu kūnu. Meilė šuniui, draugei, draugui, kaminui, spausdintuvui… Nes yra taip, kaip tiki. Gyvenimas nevertas būti taisyklingu. Gyvenimas nevertas kvadrato arba trikampio apibrėžimo. Gyvenimas yra daugiakampis, apvalus, nesibaigianti tiesė. Su galybe traumų, gynybinių pražangų, avaringų ruožų, neištrauktų natų. Kaip obuolių sultys po linksmos nakties - atgaivina, nuramina. Gyvenime ramybės tiek, kiek nori pats. Džiaugsmo tiek, kiek trokšti. Ir skausmo tiek, kiek leidi sau išgyventi.

Nesakau, kad gyventi yra lengva. Gyventi yra labai sunku, bet baisiausia, kai gyventi slegia. Dėl nelaimingos meilės, dėl pinigų, dėl žmonių, dėl aplinkos.. O kai mus slegia, mes dažniausiai nežinome, kas tiksliai, ar ne? O kai sunku - sunku dėl visko. Bet visų žmonių gyvenimai turi įvairių spalvų. Ir atspalvių, kurie priklauso nuo to, kiek stengiamės, kiek tikime, kiek jausmo paliekame žiūrėdami naktį į žvaigždes ar bet kuriuo paros metu į mylimo žmogaus akis.

Ir viskas taip gerai, kad tik nubrauki šaukšteliu pieno putą, įsipili žiupsnį cukraus, pabarstai rožių žiedais, pasiimi knygą ir pasikloji lovą. Arba susirandi rožinį pleduką, kuris gražiai dera prie vyšninės fotelio spalvos. Atsikemši proginį butelį vyno. Susirandi gražiausią krištolinę taurę, apkabini abejais delnais ir nusišypsai, nes viskas taip gerai.

Ar Jūs atsimenat, dėl ko gyvenime džiaugėtės labiausiai? Dėl to, kad įstojote į universitetą? Dėl to, kad įsimylėjote? Dėl to, kad gavote geriausią pasaulyje darbą? Dėl to, kad susituokėte? Dėl to, kad skridote į Italiją ir valgėte itališką picą siauroje senamiesčio gatvelėje? Dėl viso šito aš irgi džiaugiausi, džiaugiuosi arba džiaugsiuosi. Bet šiandien mano laimė didžiausia ir visai ne tokia.

Ar Jūs žinote, ką reiškia patirti jausmą, kai artimiausias žmogus iš naujo išmoksta kvėpuoti, kalbėti ir vaikščioti? Ar Jūs žinote, ką reiškia pagaliau išsimiegoti po pusantro mėnesio? Ar Jūs žinote, kaip smagu nebemindžioti Reanimacijos takais ir net pamiršti, kur ta patalpa yra? Po pusantro mėnesio liūdesio, bemiegių naktų, viltingų skambučių ir beprasmio lankymo - AŠ TAI ŽINAU.

Ir ta laimė, žinokit, visai kitokia, nei laimėjus milijoną, apkeliavus aplink pasaulį ar permiegojus su Bradu Pittu. Ta laimė ilgai laukta ir išbrandinta. O šypsena nedingsta nei namuose, nei mieste, nei kavinėje, nei naktį miegant.

Kaip ten liaudies išmintis byloja? Į tą pačią upę du kartus nebrisk?

Tai va. Įbridau. Visai smagu tas taisykles laužyti ir elgtis beprotiškai, tikrai.

Tik aš kaip visada nežinau, ar tai tikra. Kiek tai realu ir prasminga. Tik norėjosi įpūsti į tas liūdnas pastarąsias laukimo dienas šiek tiek džiaugsmo. Gerų emocijų. Ir kad naktimis ašaros būtų ne tik skausmo. Iš tikrųjų viskas yra labai banalu ir paprasta.

Ir tas jausmas nepaprastas, kai širdyje susimaišo didelis skausmas ir didelė laimė.

Gal būt, akimirką tik, patikliai prigludęs,
tau mažas veidas švies
tarp didelių delnų.
Gal būt, langai apšals prieš rytą -
saulėti ir gludūs.
Ir jūra stings.
Ir lytys susilydys iš delčių.

Gal neišplaukę šturmanai sėdės ir gers.
Gal nieko,
kad nejučiom kažkas paskui paišys
aklam kieme ant suodino dulkėto sniego
mažyčius vaikiškus laivus,
kresnas kreivas pušis.

Gal būt, raudonas vermutas varvės ir aitrins
uoslę.
Gal būt, stogai nublanks po sniegdraba rupia…
Gal būt, sugrįš kažkas į gotišką šiaurinį uostą,
iš tolo girgždantį kranais rūke. J. Vaičiūnaitė

Aš, žinokit, visą gyvenime atsiminsiu, kaip man mama vaikystėje skaitydavo Juditos eilėraščius. Iš mažos kaimo bibliotekėlės pasiimdavo knygą ir skaitydavo vasaros vakarais, man tada buvo gal septyneri. Mums su mama labai patiko Vaičiūnaitė. Vakar netikėtai ją prisiminiau. Ir kitus didžiuosius savo vaikystės didvyrius…

Pamenu, būdama pirmokė iš savo mokytojos išgirdau istoriją apie Salomėją Nerį, kuri atsisėsdavo mieste po alyvomis ir kurdavo savo geriausias eiles. Kadangi buvau poetė idealistė iš prigimties (haha), kokius tris vakarus sėdėjau kaime po alyva ir kūriau šedevrus apie kiškiukus, saulytes, triušiukus ir nelengvą gyvenimą. Mokykloje. Dabar Salomėjos aš nekenčiu.

50 litų banknotas man yra pats mylimiausias pinigas pasaulyje, nes būtent tokį gavau penktoje klasėje dalyvaudama “Poezijos pavasarėlyje”. Prisiekiu, tą eilėraštį - nugalėtoją su mielu noru publikuočiau čia, tačiau nepamenu jo. Aišku, dabar jis man atrodytų juokingas, esu įsitikinusi tuo.

Kažkada poezija man buvo viskas, visas laisvalaikis ir pusę naktų. Aš poeziją skaičiau net rusų kalba, nesuprasdama rusiškai. Bet tas laikas praėjo ir dabar aš jo ilgiuosi. Dabar aš netgi šiek tiek suprantu rusiškai, galėčiau skaityti Brodskį, jis rašė gerai, nors ir buvo praplikęs. Iš esmės jis man, kaip vaikui, patiko dar ir todėl, kad Nobelio premijos laureatu tapo tais metais, kada aš gimiau. Ko ne skaičių magija?

Ir šiandien visa poezija manyje yra gyva. Tikrai, kai užklumpa melancholija, aš imu mąstyti eilėmis. Kartais ką nors prisimenu iš Vaičiūnaitės, dalimis, etapais, kažkas trukdo prisiminti, bet aš pažadu, kad prie Vaičiūnaitės eilių dar sugrįšiu.

Geriu Coca Cola su ledukais ir užkandu obuoliu iš kaimo. Žinau, nieko nesakykit. Tylos! Bet kam man gerti vandenį, jeigu man vistiek nesiseka meilėje? Tiesiog nėra tikslo saugot skrandį, pilvą ir kitus organus drugeliams, nes jie vistiek niekada ten neskraido. Ir kai skaitau kolegių įrašus apie gyvenimo vyrus, pagalvoju, ar pas mane apskritai tokių buvo? Tik daugybė nevykėlių komediantų nelygiais dantimis ir nemokančių groti gitara, neturinčių nei vienos tatuiruotės ant rankos ir neinančių su manim į “Pasaką”, nemokančių tobulai žongliruoti ir nenuperkančių latte, nemokančių skalbti ir neturinčių nuosavo buto bei Lexus’o. Ar tai gyvenimo vyrai?

Visi žino, kad originali pirmoji Coca Cola sudėtyje turėjo kokaino. Vėliau jį pakeitė kofeinas. Pirmieji vyrai mokėjo medžioti, rinkti visokiausias gėrybes, žvejoti ir dirbti 24 valandas per parą. Vėliau darbą pakeitė televizorius, alus ir čeburekai. Ne, vyrus aš myliu, tikrai. Tačiau jie mane erzina. Erzina iki širdies gelmių. Ir, žinokit, negaliu tiksliai pasakyti, ar tik manieji komediantai nesupranta moterų, nekreipia dėmesio į smulkmenas, nesutinka per naktį vaikščioti po senamiestį, nes ryt į darbą. Tačiau jie vistiek turi coca colos efektą - kartą paragavus negali sustoti. Nes kiekvieną kartą ragaujant tikiesi, kad sudėtis bent šiek tiek pasikeitė ir neigiamų dalelių sumažėjo; jos nebe taip kenkia tavo grožiui ir nervams.