BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Use your widget sidebars in the admin Design tab to change this little blurb here. Add the text widget to the Blurb Sidebar!

Laukimas

2016-08-19 | Be temos

Liko laukti jau visai nedaug. Gal dieną, gal savaitę, gal dvi - ir visai nebaisu. Netgi norisi atversti naują gyvenimo lapą, švarų švarų, netgi neištrintą jokiais stebuklingais trintukais ir, jau žinau - rašysiu į naują lapą ne pieštuku, o storu markeriu, kad liktų. Kad niekas jau niekur nebeišeitų. O ir džiaugsmo daugiau, nei rūpesčio, daugiau brandos, daugiau kantrybės, gal tik man taip atrodo, bet ir proto daugiau. Daugiau smalsumo ir kūrybos, mažiau pavydo, pykčio, liūdesio ir blogų minčių.

Šiandien poliklinikoje lifte kažkas nutiko. Dešimtame aukšte įlipo mama su negalią turinčia dukrele, kuri beprotiškai bijojo uždaros lifto erdvės. Mama merginą kantriai laikė, ši verkė, plūdosi, stumdėsi, o liftui atsidarius nubėgo paradinių durų link verkdama. Mama nusekė iš paskos ir su šypsena atsiprašinėjo visų netyčia kliudytų žmonių. Beje, geranorišką ir nuoširdžią jos šypseną pastebėjau ir lifte. Eidama autobusų stotelės link galvojau - ar mes tikrai gyvenam teisingai? Ar tikrai atiduodam savo jėgas ten, kur reikia? Ar išnaudojam savo laiką gyvenime? Mačiau pavyzdį, kuomet žmogus negali savimi pasirūpinti, galbūt visą gyvenimą už merginą bus atsakinga jos mama. Besišypsanti ir kantri. Nemetanti visko, nes galbūt jai liūdna, galbūt sunku, galbūt pritrūksta kantrybės, galbūt nori miego, galbūt yra talentinga ir šiuo metu galėtų vadovauti ne vienai įmonei.

Grįžusi sudėjau skalbti patalynę, pasigaminau sveikus pusryčius, pameditavau (tai kas, kad tik taip, kaip moku…), nupirkau tėčiui dovaną gimimo dienos proga, per galvą perleidau milijoną gražių minčių. 9 valanda ryto. Aš galiu daugiau, nei galėjau iki šiol. Aš tikiau į daugiau dalykų, nei tikėjau iki šiol. Aš tikiu į gyvenimą - visų pirma. Į jo grožį, į kūrimą, į bendravimą, į žinias, smalsumą. Žiūriu, kaip mes auginame vieni kitus. Kaip keičiamės. Kaip gražiai augam. Išsineriam iš savo praeities, iš nusistatymų, fobijų, nepagrįstų argumentų, pykčio, nevilties ir tiesiog mokomės gyventi gražiau. Nes dauguma mūsų tai gali. Gali netgi toji mergaitė iš lifto, kuri iš esmės yra truputėlį apribota gyvenimo, o tai kiek tuomet galim mes?

Rodyk draugams


Kodėl mes visi tokie gražūs?

2016-06-21 | Be temos

Aš, kaip ir dauguma, dieną pradedu ir dažniausiai baigiu feisbuku. Vieni tai vadina bjauriu įpročiu, kiti priklausomybe, treti sako, kad tokia šių dienų socialinė aplinka - virtuali. O aš tiesiog su juo pradedu ir baigiu dieną. Tokia mano nuomonė. Kur kas įdomesnis faktas, kad feisbuke žmonės beprotiškai laimingi, sėkmingi ir gražūs, nors daug kas teigia, kad Lietuva - prasigėrusių žmonių kraštas su labai rimtomis psichologinėmis problemomis ir milžinišku savivertės trūkumu.

O galbūt netikėtai gerai pavykusi nuotrauka yra geriausias dalykas tą dieną, tą savaitę ar tą mėnesį. Gal dėmesys iš buvusių klasės draugų, kurso draugų ar kolegų yra vienintelis dėmesys pastarąjį pusmetį. Arba paguoda, kad toji suknelė atrodo visai neblogai ir netgi lieknina! O raumenys nuotraukoje atrodo didesni nei realybėje. Ir štai tu išloši, įrodai sau, kad pastangas dėjai ne veltui. Ir lietus nėra toks blogis, nuotaikos visiškai nebegadina, kai pamatai, kad nuotraukai jis suteikia natūralią žavią prieblandą, o ant objektyvo pakliuvęs lašiukas labai originaliai nuotrauką pablurina. Nebematyt to riebaus spuogo ant žando. Ir pavargusių akių, nes tris dienas verkei dėl savo netikusių santykių.

O kartais tau žiauriai sekasi ir, tiesą pasakius, tu nenori savo laimės pasakoti feisbukui. Tu tiesiog būni, džiaugiesi, kalbi, šoki, dirbi ir pamiršti, kad būtent dabar galėtum pasidaryti geriausią nuotrauką savo gyvenime. Kada džiaugsmas - tikras. Kuomet stalai nukloti skaniausiu maistu, aplinkui - mylimiausi žmonės, pašonėje nauja knyga, butelis vyno, smegenys plyšta iš laimės dėl naujų darbų, projektų,planuojamų atostogų. Arba pasidarai nuotrauką, ji tau atrodo idealiausia, joje tu - laimingiausias, o dėmesio negauni… Nes stalas - sujauktas, akys nepadažytos, o objektyvas nenuvalytas, nes pagriebei jį ką tik suvalgęs sultingą persiką ir nespėjai nusivalyti rankų… Bet laimė tikra. Ir tu nekreipi dėmesio, tiesiog toliau eini iš proto. Visa tai jau ne feisbukui, visa tai tau.

O mes toliau tyliai pavydim tobulo akių kontūro, gražių margų marškinėlių, saulės už lango, gražiai paserviruoto stalo ar dar vieno diplomo. Tyliai sėdim savo minkštuose foteliuose ir pavydim. Vietoj to, kad nueitume tuos penkis metrus iki veidrodžio ir pamėgintume nusipiešti dar vieną kartą tą akių kontūrą, kad ir tektų nuvalyti penkis kartus ir į miestą išeiti apskritai be jokių kontūrų. Mes tyliai pavydi, o tada… duodam vaizdų savo privalumais ir sugebėjimu fotografuoti. Ir konkuruojam - visada, visur, su visais. Aš, pavyzdžiui, nemoku papūsti lūpų. Bet žinau, iš kurio kampo veidas atrodo gražiausiai. Ir visada  suku tą šoną. Ir štai laikais jau lygiuojuosi į Gretą, kuri, mano nelaimei, tobulai išpūčia lūpas. Nes tinkamas kampas ir papūstos lūpos būtų dvigubai geriau, ar ne?

Štai tokie mes visi gražūs. Ir laimingi. Ir turtingi. Bet dažniausiai nelabai nuoširdūs. Tokie biškiuką gėlių vaikai, narcizai. Kuriems rūpi savo gyvenimą užpildyti gražiomis nuotraukomis ir suvaidintomis akimirkomis. Ir taip lyg įrodyti kitiems, kad man sekasi visai ne prasčiau, nei tau.

Rodyk draugams


***

2016-06-15 | Be temos

Kai išsilavinusi pensininkė močiutė su pudeliu ima pasakoti apie savo atsakomybės jausmą ir aistrą savo darbui, kurį dirbo 50 metų, imi ir pasidarai išvadas. Ne tokias geras, kokias norėtum. Tiesiog suvoki, kaip nepilnai gyveni, kaip neišpildai savo gyvenimo, kaip į viską žiūri pro pirštus ir kiek laimės teikia tas suvokimas. Kai įkvėpia ne Paulo Coelho frazė, bet paprasta močiutė, einanti pirkti kojinių. Kai suvoki, kiek kokybės jos gyvenime. Iki šiol. Ir kaip įdomiausio motyvatoriaus klausai, kaip svarbu būti teisingam ir atsakingam. Ir kaip tas sąžiningumas gyvenime grįžta. Ir kaip svarbu yra dirbti su aistra - net plauti grindis ar indus po vakarienės. Net vesti šunį pasivaikščioti. Net valyti langus ar lakuoti nagus penktą kartą po nepavykusių keturių. Ji sakė man - žmogus jaunas tol, kol nedingsta aistra.

Ir tą dieną praleidi jau kitaip. Namo eini kitaip. Vakarienę ruoši kitaip, bendrauji kitaip. Ir visa širdim jauti, kokia ta močiutė yra teisi. Kiekviename žingsnyje gali slėptis laimė. Net patekus į lietų ir neturint skėčio. Arba maišant blynų tešlą - iš lėto pilti miltus, atsargiai maišyti, gražiai apversti, atsakingai sudėti į lėkštę, kad joks kamputis nenuplyštų. Ir lėtai lėtai valgyti galvojant, kad štai šie blynai tau DABAR yra svarbiausi. Nes viskas svarbu yra vienodai.

Gyvenam nesusimąstydami, koks svarbus yra pats gyvenimas. Ir kad kai kurių dalykų daryti visiškai neverta. Liūdėti, skaudinti, netgi nusivilti, beatodairiškai tikėtis. Tie dalykai baigiasi, kai suvokiame gyvenimo esmę. Baigiasi, kai pradedam galvoti paprasčiau. Kai teorija filosofų traktatuose lieka tiesiog aukšto išprusimo požymis, o ne kasdienio gyvenimo motyvas. Kai lieka mažiau “o jeigu”. Kai apskritai lieka mažiau klausimų, į kuriuos nėra atsakymo. Kai darai, kaip liepia tavo protas ir tavo širdis, o ne populiarus forumas. Kai suvoki, kad tavo gyvenimas yra vienintelis toks ir nepakartojamas ir kad kitų patirtys nebūtinai turi tapti tavo patirtimis. Pamiršti žodį “sako”, nes visai nesvarbu, kas ką sako. Atsibusti ryte ir labai labai tvirtai žinoti, kad tai dar viena tavo diena, dar vienas šansas, dar viena nežinomybė, dar viena galimybė, dar viena dovana, nusišypsoti sau, pasakyti, koks aš gražus ir koks tas žmogus šalia manęs gražus.

Neišvengiamai bus vėl tokių dienų, kada nusivilsi, nebetikėsi, jausiesi per daug pavargęs ir pažeidžiamas. Sėdėsi darbe ir pyksi ant visų. Arba gulėsi ant sofutės prieš televizorių ir bumbėsi. Ir tai neišvengiama. Bet mes visada galim išsimiegoti. Visada galim pagulėti vonioj. Nuvažiuoti prie jūros. Paskaityti gerą knygą. Pažiūrėti teisingą filmą. Susitikti su draugu. Mieste išgerti kavos. Padaryti kažką mažo mažo, bet labai svarbaus. Kad imtume šypsotis. Vėl ir vėl.

Rodyk draugams


Pabūti

2016-05-30 | Be temos

Ryte su nuotaikų kaita dar susitvarkau. Drėgni plaukai, pirmas kavos puodelis, delfi.lt staigmenos, drungnas vanduo su citrina - pasaulis vis dar kvepia, bunda, kyla, kažką žada. Diena įsuka į darbus, mintis, abejones, o vakaras neretai baigiasi ašaromis. Aš prisiekiu, kad kovoju labai labai stipriai, dažnai net iš visų jėgų, bet emocijos ima viršų ir logiką palieka kažkur nuošalėje.

“O aš stipri, o aš stipri” - kaip maldą kartoju vaikščiodama vakare, skaitydama knygas, gamindama šaltibarščius, bandydama kovoti už tai, kas man priklauso. “Aš stipri” - vieną dieną imu ir patikiu tuo. Lygiai tą dieną, kai pavasaris pilnai užima erdvę, ryte garsiai čiulba paukščiai, kvepia alyvomis, o Saulėteky studentai susėdę ant suoliuko mokosi egzaminui, nors šiandien šeštadienio vakaras. Tada nusišypsau. Ir ta šypsena lieka. Žinau, kad galbūt tik keliems vakarams. O galbūt tik kelioms akimirkoms. Bet ji lieka, apima visą visą širdį, visą protą, visą kūną, tada galiu sėdėti, šypsotis ir tylėti. Arba kalbėti. Ir eiti, kaip ėjom šeštadienį. Daug, toli, be telefonų, su treningais, Tavo kelnių kišenėje tik barškėjo buto raktai, juokavom, kad jei juos pamestume, neturėtume nieko, net nakvynės tai nakčiai. Būtume tokie benamiai, paprasti žmonės, kokiais visi vieną dieną tapsim.

Ir pirmadienį tuomet lengviau gyventi. Kaip paprastam žmogui. Vadovei į piktą komentarą atsakyti šypsena, bet tokia pačia nuoširdžiausia, kokią sugebu išspausti. Pasiskambinti gydytojui ir išsireikalauti to, kas priklauso. Pasiprašyti atostogų. Ir jų negavus neapsipilti ašaromis ir nekaltinti šiuo metu jautrios savo sielos - tiesiog parašyti laišką, kad atostogos man PRIKLAUSO. Legalus formalumas, lygiai kaip man priklauso šita saulė, šitas lietus, šita muzika ir kavos puodelis. Lygiai taip, kaip priklauso Jums.

Ir šį pirmadienio vakarą aš neleisiu sau liūdėti. Juk manęs laukia dar nemažas dubenėlis vakarykščių šaltibarščių su šviežiais krapais. Pradėta skaityti knyga. Pėdų vonelė ir būtinai manikiūras prieš miegą. Šiandien noriu juodo. Dar tris mėnesius turiu progą pabūti maža mergaite ir neatsakingai išsirintkti nagų lako spalvą. Skirti vakarą sau. Gaminti vakarienę sau. Ir tiesiog būti tyloje.

Rodyk draugams


Saulei

2016-05-03 | Be temos

Nebeskirstau tiesos nuo svajonės
Sapnų nuo tikrovės
Mirties nuo kelionės
Aistros nuo dejonės -
Stiprybės stiprybės! Šaukia man žmonės.
Keletą kartų
Anksti atsikėlus
Langą pravėrus
Oro įkvėpus
Išgeriu kavą.
Mudvi jau greitai
Dviese kalbėsim
Ar tu jauti
Ar tu miego norėsi
Ar šilto kedenimo vėjo
Aš tau pasakyt tik norėjau
Kad ir kas benutiktų planetoj
Apskritai - bet kokioj žemės vietoj
Kur nesibaigia miestas be ženklo
Kur nėra jokio sodo užtverto
Kur dangoraižiai neremia saulės
Visa tai tik mažytė apgaulė
Tad šitam stebuklingam pasauly
Aš tave tiktai vieną mylėsiu.

Rodyk draugams


Galimybės ir Mes

2016-04-26 | Be temos

Ar gali būti diena bloga, kai į darbą važiuoji tuo pačiu troleibusu kaip Raisa Šarkienė? Blizgučiai pakrauna. Tų pačių blizgučių. Akiniai nuo saulės per lietų. Kodėl ne? Galbūt tie akiniai rožiniai. Gal tie blizgučiai ir pigūs, bet šviečia pilkoj minioj. Man nuoširdžiai pasidarė linksma, ne juokinga - būtent linksma.

Kartais pasvajoju, kaip norėčiau gyventi Amerikoje ar bent jau kosmopolitiškam Londone, kur nesvarbu tavo rasė, plaukų spalva, bateliai, kur niekas nepastebi tavo nedažytų plaukų šaknų, nusilupusio nagų lako, ašarų ar juoko tiesiog einant gatve. Kur gali nesislėpti po skėčiu nei nuo lietaus, nei nuo saulės. Kur gali nedažytomis blakstienomis nubėgti išgerti kavos ir niekas nė žodžiu neužsimins (o ir nepagalvos), kad gal tu susirgai ar tiesiog neuždirbi tušui. Kur galima GYVENTI. Tikrai - aš kartais apie tai pasvajoju.

Kur galbūt visi ir skuba, tačiau tas skubėjimas kitoks nei pas mus. Kur visi skuba dėl savęs, o ne dėl griežto vadovo. Kur drįsta pasakyti. Kur žmonės lygūs nepriklausomai nuo ūgio ir išsilavinimo. Kur yra vietos visiems. Kur kasyčių nenužvelgia, kur mažai patyčių, kur kitoks augimas, kur nėra rusiškų keiksmažodžių, nors ir tiek pat daug lietaus. Kartais aš pasvajoju, lygiai tiek, kiek pasvajoju apie tai, kad vieną dieną atsibundu, ir žmonės čia tokie. Ne tik Vilniuje, bet ir kiekviename miestelyje ar kaime. Kiekvienoj miško trobelėj. Kur nesipyksta, neįžeidžia, padeda, kur nebetatuiruoja antakių, nebepripučia krūtinių, nebebijo pasakyti, pakovoti, kur nori mokytis ir pažinti. Nori gyventi savo tikrus gyvenimus, keliauti, mokytis žemėlapius mintinai, chemines formules, skaityti knygas ir kalbėti. Nerėkti, o mylėti. Neišduoti, o tikėti.

Kartais pasvajoju, koks tobulas būtų pasaulis, jei mes būtume tobulesni. Jei darytume tai, ką žinome, kad reikia daryti, bet vis tiek nedarome. Aš galiu tiksliai įvardinti, ką reikia žmogui daryti. Reikia gimti, augti, mokytis, mylėti, sveikai maitintis, sportuoti, dirbti, kurti, mokyti. Su visais intarpais tarpuose. Tokie paprastai įvardijami dalykai, o mes ir vėl juos pamiršom, vėl geriam 3 in 1, sėdim visą dieną darbe, o vakare namie ant sofutės, žiūrim televiziją, bet neskaitom knygos. Vietoj vakarinio pasivaikščiojimo tingėdami balkone parūkom. Suvalgom meduolių su pienu ir iškart į lovą.

Kartais pasvajoju, kas būtų, jei kiekvienas žmogus išnaudotų visas savo protines ir fizines galimybes. Būtų neįmanomai, būtent neįmanomai puiku! Bet aš tik svajoju, tik svajoju apie kalbą, kuri pakeistų žmonių gyvenimus, įpročius, sumažintų nuodėmių ir priklausomybių skaičių ir atvertų duris į tikrą gyvenimą. Ir galbūt aš pradedu tikėti.

Rodyk draugams


Apie Vilniaus Pilies gatvę

2016-04-19 | Be temos

Aplinkybės susiklostė taip, kad kasryt ir kasvakar jau kokius septynis mėnesius praeinu Pilies gatve. Matau, kaip gyvenimas bunda ir kaip gęsta. Kuomet gatvė tuščia, kada šurmuliuoja ar speigui spaudžiant absoliučiai apmiršta. Matau tuos pačius ir skirtingus veidus, besikeičiančias ir tas pačias kavinukes, tą patį kiek netvarkingą grindinį, močiutes, turistus, pažįstamus veidus iš universiteto arba “Žmonių” viršelio. Aš žinau, kad Vilniaus žmonės myli Pilies gatvę lygiai taip, kaip myliu ir žaviuosi aš.

Pamenu, dar visai neseniai, kai kunigaikštis Vilgaudas (Stasys Urniežius) dar buvo gyvas, maždaug spalio mėnesį,jis kvietė mane užeiti į svečius kavos. 9 valandą ryto, pirmadienį. Tai buvo Pilies gatvės pradžioje, kuomet dar matyti Katedra. Prie tų užrakintų durų į vidinį kiemelį. Tos durys iki šiandien man primena jį ir tą šypseną keliantį trumpą pokalbį.

Kitoj pusėj gatvės neseniai atsidaręs restoranėlis Grey, visai jaukus ir visai kasdienis. Kartą ten vakarop užsukusi rašiau straipsnį ir man patiko. Patiko vaizdas pro medžius į Katedros aikštę ir naujo baldo kvapas. Man patinka naujų baldų kvapas. Dar man patinka skanūs desertai.

Jei jau apie skaniuosius desertus - šalia puikioji Pilies šokoladinė. Puikioji, nes skanu. Ten dirba mielas gražus vaikinas, o ryte matau šunį. Ir baltą Audi TT, tik neįspėju, ar ji susijusi su šokoladine. (Kas nežino - Audi TT kadais buvo mano rožinėse svajonėse, tad iki šiol jaučiu nostalgiją šiam modeliui ir visada - šokoladui).

Aš praleidžiu La Crepe ar kaip mačiau dabar - Pilies Katpėdėlę. Tiek to. Bet galbūt kada nors ten užsuksiu riebių cepelinų! O ir pykti negali - sušilus orams visos vietos lauke užimtos alkanų ir itin ištroškusių piliečių. Skanaus ir lengvos sveikatros rytoj!

Visada stengiuosi Pilies gatve eiti iš lėto, greitai ir nepavyksta, kulnai sminga tarp akmenų ir eisena tampa jau toli gražu ne modelio. Štai neseniai čia Donatas Montvydas netoliese filmavo vaizdo klipą Eurovizijai, mačiau praeinančią raudonlūpę Jazzu ir visi taip lėtai lėtai. Lyg mėgautųsi ne tik pirmaisiais pavasario džiaugsmais, bet ir stogais, balkonais, grindiniu, kvapais, žmonėmis.

Praeitam įraše minėjau, kad Pilies kepyklėlėje kas rytą matau tą patį dėdę (šįryt jį taip pat mačiau, gėrė kavą ir skaitė Respubliką). Jis man įdomiausia Pilies gatvės dalis, kurį vis svajoju pakalbinti ir žinau, kad vieną dieną tikrai pakalbinsiu ir parašysiu straipsnį apie pasikartojančius dalykus. Pažadu. Aš spėju, kad jis gali būti žurnalistas/rašytojas/dėstytojas/kaimynas iš viršutinio aukšto/kepyklėlės savininkas. Esu įsitikinusi, kad vienas iš jų, kasdien pradedantis dieną apie 9:30 tuo pačiu ritualu. Gal kas jį pažįsta?..

Kita įdomi vieta - Pilies 23. Čia, po mūriniu stogeliu, žiemą vasarą vyksta daiktų prekyba. Megztos vilnonės kojinės, šalikėliai, pirštinės, magnetukai, rankų darbo užrašų knygos - nuo pirmadienio iki sekmadienio. Prekiauti tais pačiais daiktais, manau, yra tų žmogelių gyvenimo būdas. Kaip kažkam rašyti, keliauti ar gerti kavą rytais toje pačioje vietoje. Jie čia kalbasi, valgo čeburekus, geria kavą iš popierinių puodelių, kalbina turistus, o temstant susirinkę prekes keliauja į namus. Taip slenka dienos. Man įdomu pasiklausti, ar jie atostogauja. Ar jie vasarą važiuoja prie jūros. Ar jie kada dirbo kitokį darbą. Ar prekiauti apsimoka. Ar patys nešioja tas kojines. Ar patys mezga šalikus. Jie tokie pat įdomūs, kaip tas dėdė, geriantis kavą Pilies kepyklėlėje.

Praleidau gintaro dirbinių krautuvėles (sąmoningai - aš alergiška gintarui, deja…), praleidau Aibę (nors kasryt ten užsuku bananų), praktiškąjį Drogą (vakar pirkau pastelinį rožinį nagų laką), mylimą Vagos knygyną kartu su Coffe Inn (dievinu knygas ir kavą). Užlipau tik ant tų vietų, apie kurias eidama kaskart pagalvoju ir sunku paaiškinti, kodėl. Tiesiog tos vietos kažkuo ypatingos. Traukia, įkvepia, sušildo arba sudomina. Besikeičiantys gatvės muzikantai, keisti pagyvenę vyrai, fotoaparatuoti kinai (kiek jų šiemet čia daug sugužėjo!), Rožė, griūvantys balkonai ir juose vakarojantys žmonės.

Rodyk draugams


Gyvenimo smūgiai

2016-04-18 | Be temos

Kokios keistos dienos. Vakar lijo ir aš tiesiog ištisą dieną sėdėdama prie lango galvojau, kad toks gyvenimas. Per ašaras ir saulę. Todėl vakar, kartu su lietumi, buvo ašaros. Jų buvo daug, iš ryto, per pietus ir po vakarienės. Nes vienišumas yra jausmas. Mes dažniau verkiam, kai būnam vieniši, ir rečiau iš laimės.

O šiandien iš ryto švietė saulė. Atsikėliau, išlipau iš lovos, užsiplikiau kavos ir lyg tas vienišumas dingo. Su sapnais, tikėjimu, planais, kuriuos - prisiekiu - įgyvendinsiu. Jėgų lyg prieš laukiamiausią gyvenimo žygį. Nes kas kitas, jei ne aš ir kodėl ne nuo šiandien?

Važiuojant troleibusu į darbą kokias tris sekundes dar norėjosi verkti. Absoliučiai dėl visko - dėl invalido vežimėlyje sėdinčio senuko, dėl vaiko, kuris prašė mamos nupirkti obuolį iš šalia esančio turgelio, tačiau ši neturėjo pinigų, dėl troleibuse sėdinčios meiliai apsikabinusios porelės, nes aš žinau, kad tai baigiasi. Bet sutramdžiau savo kvailą norą. Ir vėl įjungiau tikėjimo mygtuką. Juk jei eisiu šiek tiek prieš srovę ir išnaudosiu savo dienas (tinkamai!) juk galbūt ir vėl patikėsiu GYVENIMU. Gyvenimu, kada gyveni, o ne egzistuoji. Kada nuo ryto kruopščiai pasidaręs planą eini viltingai, drąsiai, už save ir už kitus. Už visus. Kai iš visos širdies jauti, kad negali sustoti, ir negali nebetikėti. Dėl savęs - tik dėl savęs.

Praeinu kasryt Pilies gatve, ten - Pilies kepyklėlėje - jau pusę metų lygiai 9:30 ryte matau tą patį pagyvenusį vyrą. Jis geria mažulytį puodelį kavos, greičiausiai espresso, ir skaito žurnalą, laikraštį arba sprendžia kryžiažodį. Matyt, štai taip jis pradeda dieną. Vis svajoju jį užkalbinti, paklausti, kodėl, kam, dėl ko, tačiau pačiai pasidaro juokinga. Žmogaus gyvenimas susideda iš smulkmenų. Džiaugsmas ateina gerianti eilinį rytinį kavos puodelį. Geriausi planai gimsta tiesiog bėgant.

O begalinis noras pasikeisti save ir pakreipti savo gyvenimą kita linkme ateina gavus spyrį į užpakalį. Tiesa, visiems skirtingą. Vienam reikia avarijos, komos, atleidimo iš darbo, susimovimo, išsiskyrimo, kažko netekimo, kitam užtenka teisingos knygos, minties, žodžio, žmogaus. Visiems skirtingai. Aš pamoką, tikiuosi, gavau.

Rodyk draugams


Tobuli planai ir savivertė

2016-04-16 | Be temos

Kepu šokoladinį pyragą ir medituoju. Atsidarantys ir užsidarantys stalčiai, išimami ir atgal dedami prieskoniai, šiek tiek pabiro cukraus ant grindų - daug pliusų ir minusų receptų sąsiuviny ir galvoj. Kiek kartų aš atsiversdavau skirtingas, bet visada dailias užrašų knygutes ir susirašydavau dienos, savaitės, mėnesio, metų, gyvenimo tikslus? Kiek kartų dienoraščiui pasakojau apie savo problemas ir nemokėjimą grįžti atgal  ? Tiek daug tušinukų, kiek pastaraisiais metais, dar nesu išnaudojusi. Atrodė, kad sulipintas planas bus tobula išeitis. Meistriškas būdas sveikti. Nes tos dešimt minučių, praleistos pakibus virš popieriaus lapo, būdavo tikra terapija. Tada užrašų knygą padėdavau į šoną ir toliau nugrimzdavau į savęs graužimą, į prekių skaičiavimą, į verkimą naktimis, nepasitikėjimą žmonėmis. Ramino tai, kad užrašų knygutėse visada budriai snaudė nevykdomi įmantriausiais tušinukais dailyraščiu išraityti mano tobuli planai.

Aš įsivaizduoju, kad skaičius žmonių, patyrusių tokį jausmą, tikrai viršija milijonus. Tų beviltiškai skrajojančių svajotojų, kurie skaudžiai krenta ant žemės neišbandę jokių būdų planui įgyvendinti. Tik sapnuojantys gražius ir košmariškus sapnus, o ryte, pasidarę planą, paskaitę motyvacinę savipagalbos knygą ir išgėrę puodelį kavos be pieno, skubantys į beprasmius darbus, kuriuose plaka save ir visą dieną žada sau grįžę būtinai išsiųsti keletą pagražintų CV. Nueiti į sporto salę ar nubėgti penkis kilometrus. Ir tokiu būdu susitvarkyti gyvenimą. Bėda tokia, kad gyvenimas iš tiesų yra tvarkingas, net per daug. Mes žinome, ką turim daryti, kada pradėti mokytis, kada baigti, kada imtis darbų, kada eiti tikrinti sveikatą, kada ilsėtis, kada auginti vaikus. Tačiau tvarką kartais norisi paversti pasibaisėtina netvarka ar chaosu. Kaip dabar gana madinga sakyti - ištraukti savo skenduolį kūną iš komforto zonos, jeigu taip galima pavadinti televizorių ir socialinius tinklus, ir panardinti į neatrastą pelkę.

Perskaičiau garsaus lektoriaus Brian Tracy citatą: “Laimei reikia rimto tikslo”. Tikslas “rytoj pradėsiu sportuoti” netinka. Visai kitaip skambėtų “sportuoti einu dabar ir sportuosiu kas antrą dieną”. Visi atsakytų į klausimą, kuo susiję Napoleonas Bonapartas, Donald Trump, Angelina Jolie ir, tarkim, Džordana Butkutė. Kiekvienas jų keliavo tikslingai ir matyt nei vienas - be nuopolių. Tačiau persiavę suplyšusius batus ėjo toliau. Trynė kulnus, asfaltas nebuvo lygus, greičiau - be proto duobėtas. Kuo didesni tikslai, tuo keliuose daugiau vingių, akmenų ir aštrių posūkių. Bet taip šiek tiek romantiškai, it kokie alchemikai iš Paulo Coelho romano, ilgoje distancijoje tikslo nepametė.

Labai banalu, bet tas visas ribas nusibrėžiame galvoje. Kraupoka, kad dažnai tai būna ne plona permatoma medvilninio siūlo stiprumo linija, o neperkandamas kokoso riešutas, iššaukiantis piktumą, agresiją, nepasitenkinimą. Labai sunku būti nelanksčiam. Sunku neleisti sau lengvai ranka numoti ir vaikiškai persigalvoti. Sutikti su tuo, ką anksčiau karštai neigei. Tai trukdo vykdyti planus, keistis, tobulėti, vertinti save. Bene visose motyvacinėse knygose rašoma, kad planas a, b, c, d ir tolyn visa abėcėle iki galo - tai nieko gėdinga. Tai netgi sveikintina! Iš serijos, kad neįleistas pro duris turi kabarotis lango link… Keisti taktiką, apeiti iš vakarų, jei nepavyko iš šiaurės pusės. Lankstumas yra tokia vertybė!

Susiplanavus kažką, atrodo, iškart tampa lengviau ir kartais nelabai ir svarbu, ar tas planas greitai bus įgyvendintas, ar tiesiog gyvuos dešimtmečius svajonės pavidalu. Tai yra pažįstama visiems žmonėms, tik yra du žmonių tipai, tie, kurie planus vykdo stropiai ir nusistatę laiką ir tie, kurie planuoja po penkių metų pradėti savo verslą. Kai bus geresnės aplinkybės, palankesnis metų laikas, iš kažkur atsiras pinigų ir apskritai viskas susiklostys savaime. Bet dažnai ima ir nesusiklosto. Arba susiklosto atvirkščiai, kita vertus žmonės, pernelyg pasitikintys likimu, labai planuoti nėra linkę.

Tobulu planu aš vadinu įvykdytą planą, prie kurio toje gražioje blizgančioje užrašų knygelėje gali pasidėti riebų pliusą su rožiniu markeriu ir tiesiog jaustis labai gerai. Daug daugiau planų būtų įvykdyti, jei prieš imdamiesi kažko iš anksto jaustume tą jausmą, kuris užvaldo turint rezultatą. Tas virpuliukas užvestų daugelį ne itin entuziastingai nusiteikusių. Juk gaminti po darbų tingėtume mažiau, jei iškart jaustume nuostabų skonį, tiesa? Sportuotume po tris kartus per dieną, jei kas duotų galimybę pamatyti save po metų. Todėl labai svarbu motyvacija ir vaizduotė. Paveikslo tapyba, tokio, kokio tu labiausiai trokšti. Vizualus planavimas, aplodismentai sau po tris kartus per dieną už atliktą gabaliuką darbo. Aš lenkiuosi prieš save už kiekvieną parašytą sakinį, už kiekvieną naujai gimusią frazę, kiekvieną nubėgtą kilometrą, iškeptą pyragą ir netgi beprotiškai pavargus išplautą kiekvieną lėkštę. Nes jei neišmoksim vertint savęs, gal nepavyks tinkamai įvertinti ir mūsų?

Rodyk draugams


Miestas, kuriame nemiega

2016-02-12 | Be temos

Jeigu eitum gatve ir kas antro žmogaus klaustum, kokia jo svajonių šalis Europoje, ko gero daugelis atsakytų - Ispanija. Lėtas gyvenimo tempas, aistra gyventi ir džiaugtis, fantastiška kalba, puikus klimatas ir nuostabus gamtovaizdis. Akiai, kūnui ir sielai.

Aš būčiau tas praeivis gatvėje, kuris norėtų pagyventi Ispanijoje. Mano tobuloje Barselonoje arba dar neatrastoje vietoje. Paryžius, Roma, Londonas, Graikijos salos - šių vietų aš net sapnuose nelyginu su Barselona. Man Barselona yra bėgimas į kalną, jūra, svajonė, gaivus vanduo, poilsis, dvokiančios gatvės, Gaudi, modernizmas, jachtų prieplauka, paella, churros su šokoladu, tiesą sakant pica su krevetėmis mažoje užeigoje, metro, gražūs žmonės, maži kambariukai, siauros gatvės, tobulas bendravimas restoranuose, tiesą sakant viskas viename. Kai galvoju apie Barseloną, visada jaučiu tiesiog didelę laimę ir tampu iki išprotėjimo sentimentali.

Les Rambles kadais buvo upės vaga, dabar - didžiausia alėja Barselonoje, prikimšta žmonių, kioskų, restoranėlių, užkandinių, mimų, viešbučių, turgų, knygynų, žodžiu visko, ko galėtų panorėti turistas. Spektaklis gatvėje. Ši alėja veda link jūros. Pamenu, kai pirmą kartą svečiavausi Barselonoje, apsistojau būtent Les Rambles, mažame kambarėlyje svečių namuose su langais ir atviru balkonu į gatvės pusę. Tai buvo vienas kvailiausių sprendimų gyvenime, nes savaitę teko gyventi be miego ir poilsio. Naktinis gyvenimas čia beprotiškas! Barselonoj niekada niekas nemiega. Su mūsų Gedimino prospektu per Kaziuko mugę nepalyginčiau. Bet nevažiavau ten verkti. Galų gale - nevažiavau ir miegoti.

Maistas lauko kavinėse būtų gardesnis, jei gatvės bent šiek tiek kvepėtų. Tiesa, kai lankiausi antrą kartą, vienoje mažoje kavinukėje valgiau pačią skaniausią savo gyvenime picą. PAČIĄ SKANIAUSIĄ. Italijoj valgytos picos šitai neprilygo. Tai storapadė pica su daržovėmis ir krevetėmis, beprotiško minkštumo, labai šviežia, be jokių padažų, nesivelianti burnoje, daržovės tobulos, krevetės tobulos, o milžiniško dydžio pica… lygiai 5.50 eu. Aš netgi žinau, kaip nuo Les Rambles nueiti į tą kavinę  Tiesa, nors Ispaniją man primena paella, šios gardžios ragauti taip ir neteko. Bet kibirais gėriau saldžią sangriją ir nei širdies, nei piniginės man neskaudėjo. Gi atostogos. Atskiro įrašo reikalautų churros - plikytos tešlos lazdelės, spurgos, pyragėliai. Su karštu šokoladu - dieviška. Bet Lietuvoje jos - kaip lietuviški kruasanai - dėmesio ir papildomų gramų nevertas dalykas.

Barselona yra tiesiog sukurta vaikščioti. Paromis. Iš gatvės į gatvę, prisėdant išgerti vandens užkandinėje su vaizdu į jūrą. Ištiesti patinusias kojas, nusivalyti smėlį nuo akių ir toliau leistis į žygį. Istorinių ir lankytinų vietų ten daug, bet vaikščiot siaurom gatvėm, pasiklysti, užsukti užkasti, nusipirkti ispanišką knygą (nors nė velnio nemoki ispanų kalbos) man patinka labiau. Trečias kartas Sagrada Familia man jau nebuvo toks įspūdingas, o gatvės pasimiršta, jos neužsilieka atminty, todėl eini - kaskart lyg pirmą kartą. Pasukdamas į kairę, paskui išsyk į dešinę, jei jauti, kad pasiklydai, iškeli galvą į viršų ir virš namų stogų ieškai Kristupo Kolumbo statulos. Laimė, jei pamatai. O kartais tiesiog sužinai, kad esi jau beveik užmiestyje, tada netyčia atsiduri ant kalvos, nuo kurios matai visą miestą. Ir tai puiku, net ir žinant, kad reikės pareiti atgal.

Vis dėl to menas ir Barselona - neatsiejami. Neįmanoma nepasidomėti, kas toks yra Antoni Gaudi, net jei esi visiškai abejingas visoms meno rūšims. Labai talentingas architektas, Barselonai padovanojęs dar nebaigtą Sagrada Familia (ten ir palaidotas), Casa Mila, Casa Vicens, o žuvo tramvajumi važiuodamas į darbą. Bent tiek, o šiuo metu skaitau knygą apie garsiausius Ispanijos menininkus, tai, žinok, jo gyvenimas be kita ko buvo įdomus, o talentas ir valia neišsemiami.

Jei reikėtų įvardinti mylimiausią Barselonos vietą, tai neabejotinai rinkčiausi Parc Guell, beje, tai taip pat Gaudi darbas. Nors mano pažįstami, gyvenantys Barselonoje, visiškai abejingi šiam parkui, man jis patinka. Kai prie +35 lipi į statų kalną, kad pamatytum kažką gražaus, keiksnojiesi. Bet užlipus kvapą užgniaužia panorama, tai buvo pirma kalva, nuo kurios pamačiau Barseloną, vėliau sekė kitos, gal net šiek tiek įspūdingesnės, bet ši įsiminė labiausiai. Tas pats dėdė, grojantis prie kryžiaus. Ten būdamas supranti, kad esi labai mažas. Ir kad šitas miestas labai mažas. Bet toks didingas! Ir tiesiog gražus.

Ir kad ir kiek save bandyčiau įtikinti, kad kitos atostogos tai jau tikrai nebebus Ispanija, nes kiek galima? , žinau, kad greit ir vėl sugrįšiu. Pasėdėt ant suoliuko, paskaityt knygą paplūdimy, išgert sangrijos, pažiūrėt į sportuojančius ispanus (mmmmm…) apeit gatves, praplaukt jachta ir, svarbiausia, suvalgyt picą su daržovėmis ir krevetėmis.

Rodyk draugams