BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Use your widget sidebars in the admin Design tab to change this little blurb here. Add the text widget to the Blurb Sidebar!

Apie norą keistis

2016-12-06 | Be temos

Šiandien, kaip niekada per pastaruosius tris mėnesius, atsikėliau 7:00 ryte. Užsidėjus akinius pasaulis šviesesnis netapo - už lango pakankamai šalta, drėgna ir… tiesą sakant, tiesiog bjauru. Vandens stiklinė prasibudinti nepadėjo, kava - irgi. Sėdėjau ant šaltos odinės sofos apsikabinusi karštą puodelį ir spoksojau į tuščią Word lapą. Tema, kurią buvau sugalvojusi, pasirodė beviltiška. Aš nežinau, ką parašyti apie garsus ir jų poveikį žmogui. Aš nežinau, kodėl atsikėliau 7 valandą. Apskritai, aš noriu tik atgal į šiltą lovą. Taip prasidėjo mano šis rytas, visai ne taip, kaip turėjo. Nes naktį prabudusi sugalvojau kažką keisti, kažką padaryti, išpildyti svajonę, pakeisti įprotį ir tiesiog nebešvaistyti gyvenimo miegui ir betiksliams dalykams. Rytas turėjo būti motyvuotas, energingas net ir be kavos, bei puikios nuotaikos.

O tada nusprendžiau tiesiog sustoti. Nešvaistyti energijos perniek nervindamasi, kad kaip aš čia atsikėlusi 7 valandą ryto nesugebu tinkamai išnaudoti tų kelių valandų, kol dar miegas vaikas. Juk per tris valandas knygos neparašysiu, filmo nesukursiu, net straipsnis nesusiraitys. O juk taip visko norisi čia ir dabar, greitai ir ne mažiau kokybiškai. Todėl pasidariau dar vieną puodelį kavos ir iš lėto pradėjau. Tiesiog rašyti. Ieškoti, naršyti, mąstyti, kurti. Ir galbūt šiandien jokio rezultato nebus, bet pradžia man - jau neblogas rezultatas. Nes be įžangos niekada nebūna dėstymo. Be pirmo žingsnio niekas nežengia antrojo. Ir be pirmos idėjos, kad ir nelabai vykusios, niekada neateis grandiozinės. Viskas, ko man reikia, susigalvoti pakankamai svarų argumentą, kodėl 7 valandą ryto turėčiau keltis ir rytoj, kad vystyčiau tas savo idėjas ir auginčiau save. Toks tad mano iššūkis prieš Kalėdas - naujus metus norėčiau pasitikti šiek tiek geresnė, nei buvau senaisiais.

Rodyk draugams


Apie rutiną

2016-11-16 | Be temos

Daugelis mūsų, drįstu teigti, dieną pradeda ir baigia panašiai. Smulkiai malta arabica,naujienos, socialiniai tinklai, rytinė laida, nuodėmė prie kavos ir paskutinės minutės dantims išsivalyti. Vakare vėl naujienos, socialiniai tinklai, socialiniai tinklai, socialiniai tinklai. Vakarienė. Alus, sidras, geresniu atveju vynas. Lova ir filmas. Susitiksim 7:00 - kaip visada.

Rutina - sąvoka sena kaip žemė. Žmonės saulei kylant keldavosi medžioti ir žvejoti, o vakare lupdavo kailį ir skusdavo žuvį, šildė guolį ir ilsėjosi. Kad išgyventų. Dabar mes geriame kavą, skaitome naujienas, geriame alkoholį, žiūrime teliką - irgi, kad išgyventume. Nors kartais ir nebepamenam, kad Liublino unija nėra mėnulio fazė (mielieji, ta fazė vadinama Pilnatimi), o latvių nacionalinis patiekalas vis dar ne žirgo kanopa bazilikų padaže (žr. laidą „Klausimėlis”). Rutina tapo nebe išgyvenimo dalimi, o… tiesiog krūva mirtinai reikalingų dalykų. Juk jūs visi žinot tą „gerą” jausmą, kai netikėtai dingsta internetas, kai tuo metu mes dirbame Feisbuke. Tos silpnumo akimirkos, kai nespėji pamatyti Eglės pasidalinta naujiena apie pirmą kartą šiemet iškritusį sniegą. Ir tą akimirką tu dar nežinai, kad Mindė iš gretimo kiemo ką tik nusifotografavo prie draugo BMW. Ir dviprasmiškai užrašė: „kas pavažinėt šį šaltą lapkričio vakarą?”. Nes galbūt tau šalta. Ir galbūt tu mielai pavažinėtum su Minde.

Smalsumą sužinoti, koks paukštis skrenda atbulai, pakeitė smalsumas sužinoti kokios spalvos iš kirpyklos išėjo Agnė. Ir moteriškai įvertinti. Didžiojo kanjono susikūrimo istoriją keičia motyvuojančios sporto nuotraukos instagrame. Nes su tokiu užpakaliu galėčiau nuveikti daug daugiau. Iš esmės gražus užpakalis - nieko blogo. Netgi labai gerai! Bet mąstyti vis tiek reikės galva. Žavėjausi, žaviuosi ir visuomet žavėsiuosi žmonėmis, kurie turi gražų užpakalį, gerą galvą, skaidrų protą, realų suvokimą apie gyvenimą, kurie susitikę su būriu draugų ne geria, o žaidžia Monopolį, persimeta ant atsispaudimų , ruošia braškinius ledų kokteilius ir netgi pasikalba. Kai žodžiai liejasi be 0,7 litro.

Žaviuosi tais, kurie ryte neima į rankas telefono. Tais, kurie kasryt sugalvoja naujų dalykų - kad neatsibostų. Rutina mūsų gyvenimus ne tik sustyguoja, kartais ji iš gyvenimo tampa egzistavimu, o tada tenka nugrimzti į pasiūlytą vietą. Arba stipriai stipriai priešintis.

Rodyk draugams


Suaugę vaikai

2016-10-09 | Be temos

Man labai patiko Nomedos Marčėnaitės įspūdžiai iš knygos pristatymo bibliotekoje. Trumpai - ji susitikimo metu pastatė lentą, o susitikimo dalyviai turėjo piešti gyvenimo medį. Prie lentos kviesti suaugusieji liko abejingi, nes nemoka piešti. Tuo tarpu vaikai prie lentos netilpo, nes piešti mokėjo visi. Ir tuomet Nomedai iškilo klausimas - kaip iš 100 procentų mokančių piešti vaikų išauga 0 procentų mokančių piešti suaugusiųjų?

Prisimenu save vaikystėje ir paauglystėje. Juk aš mokėjau ir piešti, ir dainuoti, o ypač rašyti. Net eilėraščius. Tokius, kuriuos skaitydama pati apsiverkdavau, nes jie būdavo skirti mano pirmosioms nelaimingoms meilėms arba įsivaizduojamiems tobuliems princams. Dabar eilėraščių rašyti nebemoku. Nei piešti, nei dainuoti, kai pagalvoju - apskritai nieko nemoku. Bet kaip vaikystėj - vis noriu ko nors išmokti. Tik vaikai mokosi, uoliai, kasdien, kantriai, pareigingai. Visai ne kaip aš.

Kai tampi suaugęs, pradedi daryti viską žlugdantį dalyką pasaulyje - imi vertinti. Vertinti save, kitus - viską aplinkui. Parašai, bet nesąmonę. Padainuoji, bet pro šalį. Bijai išbandyti kažką naujo, nes atrodysi kvailai. Nepasitiki žmogumi, nes mačiau, kokiomis akimis jis į tas mergas žiūri. Nori gražios figūros, bet nesugebėsi ilgai sportuoti, tau gi viskas vienai dienai. Nori būti laimingas ir kurti savo svajonkių gyvenimą, bet Lietuva ne ta šalis. Plius čia lietus lyja.

Vertinam ilgai, nuobodžiai ir viską. Maži vaikai šypsosi kiekvienam žmogui. Susidomėjęs vaikas gali kelias valandas tyrinėti vieną žaislą. Jis dar mato pasaulį gražų, o paskui mato pavyzdį, pagal kurį gyvens visą likusį gyvenimą. Mūsų, nieko nemokančių daryti, pavyzdį.

Šiandien parašiau eilėraštį. Labai gražų eilėraštį. Padariau pratimų pilvo presui ir kojoms. Man puikiai pavyko, ryt pavyks dar puikiau. Nusipirkau vazoninę gėlę. Aš puikiai tvarkausi su augalais. Pradėjau rašyti šį blogo įrašą. Aš labai gera rašytoja. Ir taip kartoti kasdien - kaip maldą. Kol tai tapspaprasta taip, kaip paprastai yra vaikui.

Rodyk draugams


Apie stebuklus

2016-09-04 | Be temos

Kiekvieną rytą akis suvilgo ašaros - nežinau, ar taip būna kiekvienai naujai mamai. O vakare nuovargis persipina su pykčiu - kodėl ji tiek daug verkia, man reikia ramybės, o ir trys nauji žurnalai guli nė neatversti. Ar aš nebe žmogus? O ar ji JAU žmogus? Man kyla daug neatsakomų klausimų. O kartais ateina daug atsakymų į neužduotus klausimus. Apie jį - gyvenimą.

Geriu rytinę kavą, o ji miega visiškai negiliu popiečio miegu. Galvoju, kad dar reikėtų suspėti nusimaudyti ir paskaityti, bet lengvai sustingstu akimirkoje. Mergaitė kieme skina baltas sprogstančias uogeles, tiesą sakant, nežinau, kaip jos vadinasi, o ir niekada nesistengiau sužinoti. Žinau tik, kad būdama maža jas skyniau ir aš. Ir tarp rankų traiškydavau. Dar žinau, kad jai likę yra daugiau, nei man. O tai mažiukei, kuri neramiai miega - dar daugiau. Prieš akis - visas spalvotas gyvenimas. Visi drugeliai ir velniukai, vasaros, ruduo, žiemos ir visi pavasariai. Norisi padėti žmogui užaugti. Priebėgomis “Moteryje” perskaičiau, kad “ar teisingai auginai, sužinosi tik pamatęs, kaip šalia suaugusio vaiko jaučiasi kiti žmonės”. O padėti augti norisi. Ir tuo pačiu augti pačiam. Nes juk augam visą gyvenimą, tiesa?

Ir imi ieškoti gyvenimo prasmės. Tik jau kitaip. Ir, tiesą pasakius - viskas pradeda aiškėti. Tiesiog supranti, kad gyvenime turi padaryti labai daug. Ir tai, ką veikei/darei iki šiol, viskas buvo niekas. Galbūt - pradžia. O dabar prasideda tas tikrasis gyvenimas. Dėl kurio norisi truputį kovoti ir LABAI gyventi. Net ir tas trumpas minutes poilsio paversti prasmingomis. Džiaugtis tomis sprogstančiomis uogytėmis, augančiais plaukais, netgi nemigo naktimis ar iš naujo atrastomis dainomis. Tai laikas, kada norisi pasiekti maksimumą. Išgyventi dienas, valandas, sekundes. Pasakyti, kaip myli - be sąlygų. Laukti, ilgėtis, rūpintis, atrasti, nepykti.

Ir susirašyti taisykles, užsiklijuoti ant šaldytuvo ir kartoti kaip maldą - nesisavinti, nesitikėti, nes visi žmonės yra TIK žmonės. Atleisti. Galvoti visur ir visada. Nepamesti savęs. Atrasti. Ir negalvoti, kad nepakeičiamų nėra. Tiesiog gyventi, leistis palei srovę ir galbūt kaip Vilnelė vieną dieną įtekėti į didesnę Nerį…

Rodyk draugams


Laukimas

2016-08-19 | Be temos

Liko laukti jau visai nedaug. Gal dieną, gal savaitę, gal dvi - ir visai nebaisu. Netgi norisi atversti naują gyvenimo lapą, švarų švarų, netgi neištrintą jokiais stebuklingais trintukais ir, jau žinau - rašysiu į naują lapą ne pieštuku, o storu markeriu, kad liktų. Kad niekas jau niekur nebeišeitų. O ir džiaugsmo daugiau, nei rūpesčio, daugiau brandos, daugiau kantrybės, gal tik man taip atrodo, bet ir proto daugiau. Daugiau smalsumo ir kūrybos, mažiau pavydo, pykčio, liūdesio ir blogų minčių.

Šiandien poliklinikoje lifte kažkas nutiko. Dešimtame aukšte įlipo mama su negalią turinčia dukrele, kuri beprotiškai bijojo uždaros lifto erdvės. Mama merginą kantriai laikė, ši verkė, plūdosi, stumdėsi, o liftui atsidarius nubėgo paradinių durų link verkdama. Mama nusekė iš paskos ir su šypsena atsiprašinėjo visų netyčia kliudytų žmonių. Beje, geranorišką ir nuoširdžią jos šypseną pastebėjau ir lifte. Eidama autobusų stotelės link galvojau - ar mes tikrai gyvenam teisingai? Ar tikrai atiduodam savo jėgas ten, kur reikia? Ar išnaudojam savo laiką gyvenime? Mačiau pavyzdį, kuomet žmogus negali savimi pasirūpinti, galbūt visą gyvenimą už merginą bus atsakinga jos mama. Besišypsanti ir kantri. Nemetanti visko, nes galbūt jai liūdna, galbūt sunku, galbūt pritrūksta kantrybės, galbūt nori miego, galbūt yra talentinga ir šiuo metu galėtų vadovauti ne vienai įmonei.

Grįžusi sudėjau skalbti patalynę, pasigaminau sveikus pusryčius, pameditavau (tai kas, kad tik taip, kaip moku…), nupirkau tėčiui dovaną gimimo dienos proga, per galvą perleidau milijoną gražių minčių. 9 valanda ryto. Aš galiu daugiau, nei galėjau iki šiol. Aš tikiau į daugiau dalykų, nei tikėjau iki šiol. Aš tikiu į gyvenimą - visų pirma. Į jo grožį, į kūrimą, į bendravimą, į žinias, smalsumą. Žiūriu, kaip mes auginame vieni kitus. Kaip keičiamės. Kaip gražiai augam. Išsineriam iš savo praeities, iš nusistatymų, fobijų, nepagrįstų argumentų, pykčio, nevilties ir tiesiog mokomės gyventi gražiau. Nes dauguma mūsų tai gali. Gali netgi toji mergaitė iš lifto, kuri iš esmės yra truputėlį apribota gyvenimo, o tai kiek tuomet galim mes?

Rodyk draugams


Kodėl mes visi tokie gražūs?

2016-06-21 | Be temos

Aš, kaip ir dauguma, dieną pradedu ir dažniausiai baigiu feisbuku. Vieni tai vadina bjauriu įpročiu, kiti priklausomybe, treti sako, kad tokia šių dienų socialinė aplinka - virtuali. O aš tiesiog su juo pradedu ir baigiu dieną. Tokia mano nuomonė. Kur kas įdomesnis faktas, kad feisbuke žmonės beprotiškai laimingi, sėkmingi ir gražūs, nors daug kas teigia, kad Lietuva - prasigėrusių žmonių kraštas su labai rimtomis psichologinėmis problemomis ir milžinišku savivertės trūkumu.

O galbūt netikėtai gerai pavykusi nuotrauka yra geriausias dalykas tą dieną, tą savaitę ar tą mėnesį. Gal dėmesys iš buvusių klasės draugų, kurso draugų ar kolegų yra vienintelis dėmesys pastarąjį pusmetį. Arba paguoda, kad toji suknelė atrodo visai neblogai ir netgi lieknina! O raumenys nuotraukoje atrodo didesni nei realybėje. Ir štai tu išloši, įrodai sau, kad pastangas dėjai ne veltui. Ir lietus nėra toks blogis, nuotaikos visiškai nebegadina, kai pamatai, kad nuotraukai jis suteikia natūralią žavią prieblandą, o ant objektyvo pakliuvęs lašiukas labai originaliai nuotrauką pablurina. Nebematyt to riebaus spuogo ant žando. Ir pavargusių akių, nes tris dienas verkei dėl savo netikusių santykių.

O kartais tau žiauriai sekasi ir, tiesą pasakius, tu nenori savo laimės pasakoti feisbukui. Tu tiesiog būni, džiaugiesi, kalbi, šoki, dirbi ir pamiršti, kad būtent dabar galėtum pasidaryti geriausią nuotrauką savo gyvenime. Kada džiaugsmas - tikras. Kuomet stalai nukloti skaniausiu maistu, aplinkui - mylimiausi žmonės, pašonėje nauja knyga, butelis vyno, smegenys plyšta iš laimės dėl naujų darbų, projektų,planuojamų atostogų. Arba pasidarai nuotrauką, ji tau atrodo idealiausia, joje tu - laimingiausias, o dėmesio negauni… Nes stalas - sujauktas, akys nepadažytos, o objektyvas nenuvalytas, nes pagriebei jį ką tik suvalgęs sultingą persiką ir nespėjai nusivalyti rankų… Bet laimė tikra. Ir tu nekreipi dėmesio, tiesiog toliau eini iš proto. Visa tai jau ne feisbukui, visa tai tau.

O mes toliau tyliai pavydim tobulo akių kontūro, gražių margų marškinėlių, saulės už lango, gražiai paserviruoto stalo ar dar vieno diplomo. Tyliai sėdim savo minkštuose foteliuose ir pavydim. Vietoj to, kad nueitume tuos penkis metrus iki veidrodžio ir pamėgintume nusipiešti dar vieną kartą tą akių kontūrą, kad ir tektų nuvalyti penkis kartus ir į miestą išeiti apskritai be jokių kontūrų. Mes tyliai pavydi, o tada… duodam vaizdų savo privalumais ir sugebėjimu fotografuoti. Ir konkuruojam - visada, visur, su visais. Aš, pavyzdžiui, nemoku papūsti lūpų. Bet žinau, iš kurio kampo veidas atrodo gražiausiai. Ir visada  suku tą šoną. Ir štai laikais jau lygiuojuosi į Gretą, kuri, mano nelaimei, tobulai išpūčia lūpas. Nes tinkamas kampas ir papūstos lūpos būtų dvigubai geriau, ar ne?

Štai tokie mes visi gražūs. Ir laimingi. Ir turtingi. Bet dažniausiai nelabai nuoširdūs. Tokie biškiuką gėlių vaikai, narcizai. Kuriems rūpi savo gyvenimą užpildyti gražiomis nuotraukomis ir suvaidintomis akimirkomis. Ir taip lyg įrodyti kitiems, kad man sekasi visai ne prasčiau, nei tau.

Rodyk draugams


***

2016-06-15 | Be temos

Kai išsilavinusi pensininkė močiutė su pudeliu ima pasakoti apie savo atsakomybės jausmą ir aistrą savo darbui, kurį dirbo 50 metų, imi ir pasidarai išvadas. Ne tokias geras, kokias norėtum. Tiesiog suvoki, kaip nepilnai gyveni, kaip neišpildai savo gyvenimo, kaip į viską žiūri pro pirštus ir kiek laimės teikia tas suvokimas. Kai įkvėpia ne Paulo Coelho frazė, bet paprasta močiutė, einanti pirkti kojinių. Kai suvoki, kiek kokybės jos gyvenime. Iki šiol. Ir kaip įdomiausio motyvatoriaus klausai, kaip svarbu būti teisingam ir atsakingam. Ir kaip tas sąžiningumas gyvenime grįžta. Ir kaip svarbu yra dirbti su aistra - net plauti grindis ar indus po vakarienės. Net vesti šunį pasivaikščioti. Net valyti langus ar lakuoti nagus penktą kartą po nepavykusių keturių. Ji sakė man - žmogus jaunas tol, kol nedingsta aistra.

Ir tą dieną praleidi jau kitaip. Namo eini kitaip. Vakarienę ruoši kitaip, bendrauji kitaip. Ir visa širdim jauti, kokia ta močiutė yra teisi. Kiekviename žingsnyje gali slėptis laimė. Net patekus į lietų ir neturint skėčio. Arba maišant blynų tešlą - iš lėto pilti miltus, atsargiai maišyti, gražiai apversti, atsakingai sudėti į lėkštę, kad joks kamputis nenuplyštų. Ir lėtai lėtai valgyti galvojant, kad štai šie blynai tau DABAR yra svarbiausi. Nes viskas svarbu yra vienodai.

Gyvenam nesusimąstydami, koks svarbus yra pats gyvenimas. Ir kad kai kurių dalykų daryti visiškai neverta. Liūdėti, skaudinti, netgi nusivilti, beatodairiškai tikėtis. Tie dalykai baigiasi, kai suvokiame gyvenimo esmę. Baigiasi, kai pradedam galvoti paprasčiau. Kai teorija filosofų traktatuose lieka tiesiog aukšto išprusimo požymis, o ne kasdienio gyvenimo motyvas. Kai lieka mažiau “o jeigu”. Kai apskritai lieka mažiau klausimų, į kuriuos nėra atsakymo. Kai darai, kaip liepia tavo protas ir tavo širdis, o ne populiarus forumas. Kai suvoki, kad tavo gyvenimas yra vienintelis toks ir nepakartojamas ir kad kitų patirtys nebūtinai turi tapti tavo patirtimis. Pamiršti žodį “sako”, nes visai nesvarbu, kas ką sako. Atsibusti ryte ir labai labai tvirtai žinoti, kad tai dar viena tavo diena, dar vienas šansas, dar viena nežinomybė, dar viena galimybė, dar viena dovana, nusišypsoti sau, pasakyti, koks aš gražus ir koks tas žmogus šalia manęs gražus.

Neišvengiamai bus vėl tokių dienų, kada nusivilsi, nebetikėsi, jausiesi per daug pavargęs ir pažeidžiamas. Sėdėsi darbe ir pyksi ant visų. Arba gulėsi ant sofutės prieš televizorių ir bumbėsi. Ir tai neišvengiama. Bet mes visada galim išsimiegoti. Visada galim pagulėti vonioj. Nuvažiuoti prie jūros. Paskaityti gerą knygą. Pažiūrėti teisingą filmą. Susitikti su draugu. Mieste išgerti kavos. Padaryti kažką mažo mažo, bet labai svarbaus. Kad imtume šypsotis. Vėl ir vėl.

Rodyk draugams


Pabūti

2016-05-30 | Be temos

Ryte su nuotaikų kaita dar susitvarkau. Drėgni plaukai, pirmas kavos puodelis, delfi.lt staigmenos, drungnas vanduo su citrina - pasaulis vis dar kvepia, bunda, kyla, kažką žada. Diena įsuka į darbus, mintis, abejones, o vakaras neretai baigiasi ašaromis. Aš prisiekiu, kad kovoju labai labai stipriai, dažnai net iš visų jėgų, bet emocijos ima viršų ir logiką palieka kažkur nuošalėje.

“O aš stipri, o aš stipri” - kaip maldą kartoju vaikščiodama vakare, skaitydama knygas, gamindama šaltibarščius, bandydama kovoti už tai, kas man priklauso. “Aš stipri” - vieną dieną imu ir patikiu tuo. Lygiai tą dieną, kai pavasaris pilnai užima erdvę, ryte garsiai čiulba paukščiai, kvepia alyvomis, o Saulėteky studentai susėdę ant suoliuko mokosi egzaminui, nors šiandien šeštadienio vakaras. Tada nusišypsau. Ir ta šypsena lieka. Žinau, kad galbūt tik keliems vakarams. O galbūt tik kelioms akimirkoms. Bet ji lieka, apima visą visą širdį, visą protą, visą kūną, tada galiu sėdėti, šypsotis ir tylėti. Arba kalbėti. Ir eiti, kaip ėjom šeštadienį. Daug, toli, be telefonų, su treningais, Tavo kelnių kišenėje tik barškėjo buto raktai, juokavom, kad jei juos pamestume, neturėtume nieko, net nakvynės tai nakčiai. Būtume tokie benamiai, paprasti žmonės, kokiais visi vieną dieną tapsim.

Ir pirmadienį tuomet lengviau gyventi. Kaip paprastam žmogui. Vadovei į piktą komentarą atsakyti šypsena, bet tokia pačia nuoširdžiausia, kokią sugebu išspausti. Pasiskambinti gydytojui ir išsireikalauti to, kas priklauso. Pasiprašyti atostogų. Ir jų negavus neapsipilti ašaromis ir nekaltinti šiuo metu jautrios savo sielos - tiesiog parašyti laišką, kad atostogos man PRIKLAUSO. Legalus formalumas, lygiai kaip man priklauso šita saulė, šitas lietus, šita muzika ir kavos puodelis. Lygiai taip, kaip priklauso Jums.

Ir šį pirmadienio vakarą aš neleisiu sau liūdėti. Juk manęs laukia dar nemažas dubenėlis vakarykščių šaltibarščių su šviežiais krapais. Pradėta skaityti knyga. Pėdų vonelė ir būtinai manikiūras prieš miegą. Šiandien noriu juodo. Dar tris mėnesius turiu progą pabūti maža mergaite ir neatsakingai išsirintkti nagų lako spalvą. Skirti vakarą sau. Gaminti vakarienę sau. Ir tiesiog būti tyloje.

Rodyk draugams


Saulei

2016-05-03 | Be temos

Nebeskirstau tiesos nuo svajonės
Sapnų nuo tikrovės
Mirties nuo kelionės
Aistros nuo dejonės -
Stiprybės stiprybės! Šaukia man žmonės.
Keletą kartų
Anksti atsikėlus
Langą pravėrus
Oro įkvėpus
Išgeriu kavą.
Mudvi jau greitai
Dviese kalbėsim
Ar tu jauti
Ar tu miego norėsi
Ar šilto kedenimo vėjo
Aš tau pasakyt tik norėjau
Kad ir kas benutiktų planetoj
Apskritai - bet kokioj žemės vietoj
Kur nesibaigia miestas be ženklo
Kur nėra jokio sodo užtverto
Kur dangoraižiai neremia saulės
Visa tai tik mažytė apgaulė
Tad šitam stebuklingam pasauly
Aš tave tiktai vieną mylėsiu.

Rodyk draugams


Galimybės ir Mes

2016-04-26 | Be temos

Ar gali būti diena bloga, kai į darbą važiuoji tuo pačiu troleibusu kaip Raisa Šarkienė? Blizgučiai pakrauna. Tų pačių blizgučių. Akiniai nuo saulės per lietų. Kodėl ne? Galbūt tie akiniai rožiniai. Gal tie blizgučiai ir pigūs, bet šviečia pilkoj minioj. Man nuoširdžiai pasidarė linksma, ne juokinga - būtent linksma.

Kartais pasvajoju, kaip norėčiau gyventi Amerikoje ar bent jau kosmopolitiškam Londone, kur nesvarbu tavo rasė, plaukų spalva, bateliai, kur niekas nepastebi tavo nedažytų plaukų šaknų, nusilupusio nagų lako, ašarų ar juoko tiesiog einant gatve. Kur gali nesislėpti po skėčiu nei nuo lietaus, nei nuo saulės. Kur gali nedažytomis blakstienomis nubėgti išgerti kavos ir niekas nė žodžiu neužsimins (o ir nepagalvos), kad gal tu susirgai ar tiesiog neuždirbi tušui. Kur galima GYVENTI. Tikrai - aš kartais apie tai pasvajoju.

Kur galbūt visi ir skuba, tačiau tas skubėjimas kitoks nei pas mus. Kur visi skuba dėl savęs, o ne dėl griežto vadovo. Kur drįsta pasakyti. Kur žmonės lygūs nepriklausomai nuo ūgio ir išsilavinimo. Kur yra vietos visiems. Kur kasyčių nenužvelgia, kur mažai patyčių, kur kitoks augimas, kur nėra rusiškų keiksmažodžių, nors ir tiek pat daug lietaus. Kartais aš pasvajoju, lygiai tiek, kiek pasvajoju apie tai, kad vieną dieną atsibundu, ir žmonės čia tokie. Ne tik Vilniuje, bet ir kiekviename miestelyje ar kaime. Kiekvienoj miško trobelėj. Kur nesipyksta, neįžeidžia, padeda, kur nebetatuiruoja antakių, nebepripučia krūtinių, nebebijo pasakyti, pakovoti, kur nori mokytis ir pažinti. Nori gyventi savo tikrus gyvenimus, keliauti, mokytis žemėlapius mintinai, chemines formules, skaityti knygas ir kalbėti. Nerėkti, o mylėti. Neišduoti, o tikėti.

Kartais pasvajoju, koks tobulas būtų pasaulis, jei mes būtume tobulesni. Jei darytume tai, ką žinome, kad reikia daryti, bet vis tiek nedarome. Aš galiu tiksliai įvardinti, ką reikia žmogui daryti. Reikia gimti, augti, mokytis, mylėti, sveikai maitintis, sportuoti, dirbti, kurti, mokyti. Su visais intarpais tarpuose. Tokie paprastai įvardijami dalykai, o mes ir vėl juos pamiršom, vėl geriam 3 in 1, sėdim visą dieną darbe, o vakare namie ant sofutės, žiūrim televiziją, bet neskaitom knygos. Vietoj vakarinio pasivaikščiojimo tingėdami balkone parūkom. Suvalgom meduolių su pienu ir iškart į lovą.

Kartais pasvajoju, kas būtų, jei kiekvienas žmogus išnaudotų visas savo protines ir fizines galimybes. Būtų neįmanomai, būtent neįmanomai puiku! Bet aš tik svajoju, tik svajoju apie kalbą, kuri pakeistų žmonių gyvenimus, įpročius, sumažintų nuodėmių ir priklausomybių skaičių ir atvertų duris į tikrą gyvenimą. Ir galbūt aš pradedu tikėti.

Rodyk draugams