mes keliaujame Londonu. gerai, nebaksnok į kaktą želiniu tušinuku, inteligente - keliaujame po Londoną. aš tau pasakysiu - jie tokie negražūs ir stori. jų smegenys, prisiekiu!, padengtos storu maisto sluoksniu. jų galvose vien maistas ir našta. kokia gi daugiau - paskolų našta. jie ima paskolą, nes nori skalsesnės duonos ir didesnio makdonaldo rinkinio.
o tu puikiai deri prie jų. tavo batai nevalyti nuo mūsų išvykimo pradžios, o viršutinė senelio marškinių saga guli kažkur Paryžiaus požemiuose. pameni? vietiniai bomžai palaikė tave savu, o tu jiems nedavei to maisto, kurį laikei rankose. už tai jie išplėšė tavo marškinių sagą ir įmetė į kanalizacijos duobę. dabar mes draugiškai sukurpkime istoriją, kad ta saga mėtosi požemiuose. tai taip aristokratiškai skamba.
tavo išsilavinimas perėjo į aukščiausią lygį - dabar jautiesi it brandus niekintojas. aš vadinu tave kaimiečiu, viešpatie, aš dėl to nekalta, tu taip atrodai. tu man skaitai gyvenimiškus moralus kasvakar vietoj rumuniškų pasakų. užsidedi akinius (dievaži, kartais man atrodo, kad mano ranka lieknesnė už tavo akinių rėmą) ir visai neritmiškai nesinchroniškai vebleni: tik valkatos supranta tikrąją gyvenimo prasmę. ar esu minėjusi, kad tavo balsas apgailėtinas?
todėl mes ir valkataujam. aš pykstu, tu neleidi pereiti šviesiąja Bondo gatve, nes blizgios vitrinos trugdo teisingai mąstyti. vitrinos žaloja smegenis ir gadina akis. kai eilinį sykį švelniai kuždu, kaip tavęs nekenčiu, tu atsakai, kad pagaliau tampu normalia moterimi, nes žmonių prigimtis diktuote diktuoja neapkęsti vieni kitų. tu mane įsimyli iš naujo.
tu man leidi vieną kartą pasisukti didžiuoju ratu, pats tuo tarpu sėdi apšnerkštame tualete ir rūkai nuorūką. taip, mes dar turime eurų degtukams, bet nebeturime cigaretėms. mano mažasis valkata, čia tavo gyvenimas - ne ką blogesnis už surinktas nuorūkas.
mes meldžiamės makdonaldams, išnykusioms rūšims ir nesukurtoms genetinėms ląstelėms.
Man patinka uosti Tavo senus puslapius nuplyšusiais kampais, Tavo seną kartoninį sovietinį viršelį, ach, tik nemaloniai kartais nuteikia riebaluotų pirštų antspaudai. Žmogau, nusiplauk rankas prieš paimdamas Ją, prašau. Tavo galioje visas pasaulis, net kosmosas, žvaigždės, tykūs vakarai ir viskas, kas malonu.
Tavo garbei žmogus Tau surengė ištisą mugę. Aš vakar joje pasijutau kaip turguj. Aha - kaip mielam ne-kaimo-lygio turguj su gausybe protingų žmonių akių, pirštų galiukų, plaukų šaknų, storų žieminių paltų, kailinių batų ir odinių pirštinių. Jie glostė Tave kaip neseniai nusipirktą Jorkšyro terjerą, kaip naują peruką ar smėlį Turkijos paplūdimy. Jų akys smigo į Tavo sielą, į Tavo spalvingumą - monotoniškai nuobodžias spalvas, į Tavo neišsenkančią išmintį, į permatomas lūpas, giliausias pasaulyje akis. Jie už Tave mokėjo pinigus. Mokėjo tuos sunkiai uždirbtus popierinius Daiktus, per prakaitą, per skaudančią galvą. Nes jie suprato - Tu to verta.
Tavo lūpų skonis nepakartojamas, galėčiau bučiuoti ištisą naktį, išsunkti visas pasaulio sultis ir pasijusti aukščiausiame pasitenkinimo lygyje. Pasitenkinimas man - žinojimas, suvokimas ir meilė žodžiui. Hm, žmogus vis dar tiki Tavo galia. Ką darysi, kai jis nustos Tavimi tikėti?
Mano baltoj ligoninės palatos spalvos virtuvėj viršuje durų sustojo laikrodis. “Numirė laikas” - skaičiau kažkokioj knygoj. Kaip ten sako, kas laiko neskaičiuoja, tas… ? Laimingas? Eik sau, neisiu ir nepirksiu Tau Duracell baterijų. Ir duok man į blauzdą, kvepiančią mėtiniu kūno pieneliu, už nešvarias mintis - tų Tavo baterijų pavadinimas man primena Durex. O kas yra Durex žino kiekviena išsivysčiusi persona.
Įstabusis laikrodi (aš tau net vardo nedaviau), daugiau Tu nebeskaičiuosi svetimo laiko. Nebedrumsi ramybės ir nekelsi panikos ankstyvais rytais. Nenervinsi savo tiksėjimu, nes mano ausis budri - naktį girdėdavau kiekvieną Tavo nevalingą judesį, kiekvieną energijos iščiulptą ląstelę, kiekvieną žingsnį, tip - topą. Nuo šiolei Tavo savo mintis skaičiuosi pats, o aš - savąsias.
Ir nesustos nei vienas traukinys. Garantuoju. Tik nuplyš mano juodai baltų batelių kulnas, ėch, per Tave. Bet aš žinosiu, kad reikia nusipirkti geltonus, nes geltona simbolizuoja saulę, o saulė - šiluma ir gėris, o šiedu laiko neskaičiuoja.
Jeigu neturi Facebook, Skype ar kitos prieigos prie virtualaus socializavimo su žmonėmis, Tu esi geriausiu atveju keistas. Arba Tavęs niekas nesupranta, nes kaip įmanoma nekabėti internete bent penkias valandas per dieną? M?
Internete pasireiškia Tavo geri ir blogi įpročiai, Tu žiūri, skaitai, švietiesi, tampi bukesnis, protingesnis, įskausta akys, pabala žandai, užsirengia ir nusirengia rūbai, Tavo žaidimai, Tavo dienos, naktys, rytai, vakarai, darbas, laisvalaikis, šventės, savaitgaliai, Tavo nudaužyti pirštai, nukramtyti nagai, skaudanti po užpakaliu pakišta koja, nugalabyta pelė, dūzgiančios smegenys. Tavo gyvenimas anapus monitoriaus.
Supranti, be interneto šiandien negalėčiau ir aš. Bet man jo reikia nedaug. Kasdien perskaitau naujienas, perverčiu mėgstamiausius puslapius, blog’us, peržiūriu draugų nuotraukas Veidaknygėj. Savaitgalį dažniausiai “aukoju” kaimui ir kitoms pramogoms, kur nėra ryšio, taigi mano nuostabiausiausiasis Omniconektas neveikia.
Visgi kartais pabendrauti Skype man smagu. Įsivaizduok, prieš N metų mūsų Žemės gyventojai rašydavo ilgiausius laiškus, kuriuos gavėjai rankose turėdavo praėjus minimum dviems savaitėms po išsiuntimo. Man patogiau šiandien, kada bet kurią sekundę galiu susisiekti su tais, kuriais noriu.
Per vieną žavingą dienelę prie interneto prieinu suma sumarum dviems - trims valandoms. Aha, daug. Bet stengiuosi pasitaisyti.
Kiek laiko prie interneto praleidi Tu?
Man patinka nuogas žmogaus kūnas. Nuogi pečiai, nuogos aksominės kojos, ilgi pirštai, lygus pilvas, surišti plaukai - kad matytųsi pats nuostabiausias veidas. Nekalbu apie pornografiją, kalbu apie lengvą lengvą erotiką, dailininko sugrubusius pirštus, kurie gali nutapyti tą stebuklą. (visai mielai šalia lovos pasikabinčiau subtiliai nuogo žmogaus paveikslą)
Ryšium su tuo, matyt, man patinka šilti kraštai, kur tokių nuogų gražuolių žmogučių galima pamatyti kasdien. Klubų judesį, pečių išraiškingumą, spindinčias akis. Akys turi būti nuogos. Akys turi būti vežančios.
Kad akys vežtų, turi ir pats jaustis užvestas. Kada aš jaučiuosi esanti tokia? Dažnai. Ir - kuo toliau, tuo dažniau. Radau stebuklingą receptą puikiai pradėti dieną - prieiti prie didžiulio spindinčio veidrodžio ir šyyyypt - nusišypsoti plačiai plačiai (atsimeni, kaip vaikučiui sako prieš fotografuojant, arba sūris angliškai - čyyyyyz). Anksčiau netikėjau, o dabar įsitikinau - veikia.
Dar man patinka pabusti šviečiant saulei pro didžiulį neužkrautą užuolaidomis langą. Murr - sako mano katinas. Murr - atsakau jam. Atsigula man ant kelių - kelkis, Tavęs laukia pati gražiausia diena, net gražesnė, nei buvo vakar. Eik savo energizuojančios mėlynių arbatos, bandelės (nenaudėle, Tu vis dar jas valgai). Kaip visada atsisėsk ant plačiosios virtuvės palangės ir mėtyk pūkučius nuo telefono pakabučio ant praeivių. Tie pūkeliai rožiniai, todėl jie nesupyks. Pažadu.
Tavo vakaras irgi puikus, ar ne? Tu įsijungi MTV ir šoki pagal kvailas popdainuškas. O Tau kas? Tau linksma. Tavo akys užsienergizuoja. Tas judėjimas pagal Rihhaną, Lady Gagga - Tu pavydi joms nuostabių nuogų kojų, todėl šoki kartu su jomis. Tai savotiška erotika. Tai savotiška nuogų kojų erotika.
Už nuogą kūną! (už sveikai nuogą kūną!)
Tu žinai - aš esu visai neoriginali. Man patinka švęsti Valentino dieną tarp ryškių didelių širdžių, su daug daug saldžių prisipažinimų, daug šampano ir dar daugiau skanaus maisto. Skaityti eiles iš mėgstamos knygos, juoktis atsigulus ant didžiulės lovos ir vaikyti drugelius pro langą į ledinę jūrą. Ėch, sentimenatli, kvaila, jautri. Man patinka tokia būti. Kartais.
Ir nenoriu šiemet gėlių, nenoriu vėduoklės, nenoriu net karietos baltos. Noriu būt su Tavim pajūry ir skaičiuot bangas. Pokšt į krantą - duokš bučkį.
Pamenu ankstesnes Valentino dienas, dar mokykloje, kai striukės kišenėj rasdavau slapto gerbėjo berniuko paliktą raštelį/meškiuką/atviruką. Jezusmarija, kiek širdy džiaugsmų būdavo. Dabar gi norisi tik žodžių, akių ir tylos.
Ir mažų sumuštinukų, kurių dėka mes susipažinom.
Šiandien važiavau iš tėvų atgal į Vilnių ir visą kelią svarsčiau, ar lengvas dalykas yra laimė.
Kartais ji užklumpa absoliučiai netikėtai. Pavyzdžiui šiandien pasijutau laiminga, kai per radiją ėmė groti mėgstamą dainušką, paskui - kai trumpam išlindo saulė, o galiausiai susitikau su mylimuoju ir, atrodo, dingo visi rūpesčiai.
“Panoramoj” nusipirkau avietėm kvepiantį kūno pienelį. Mmmm, mamyte, aš prisimenu vaikystę, kai dviese su broliu kaime rinkdavom avietes šiltais vasaros vakarais, o Tu su močiute virdavai iš jų uogienę. Atėjus žiemai ir visokiems gripams susišildydavom aviečių arbata. Man kvepia mūsų kaimo avietės, dabar jomis kvepės mano kūnas. Kasdien. Ir nuo to aš laiminga.
“Baltose lankose” nusipirkau išpardavimų knygutę. Skaitysiu. O knygos man laimės suteikia beveik visada.
Su Meile susiplanavom Valentino dienos kelionę į Rygą. Mmm, kvepia man tas miestas tokiomis išskirtinėmis dangoraižių bandelėmis. Tykiais rytais, nepaprastu saulėlydžiu ir autentišku senamiesčiu.
p.s. tadadadaaaaam. Tėvų bibliotekoj radau 1954 metų Gorkio knygą “Tai ji - Amerika”. Jūs žinot , ką tai reiškia??? Tai reiškia pačią didžiausią LAIMĘ. :)
Ėch, žiema žiema. Privedė ji mane pagaliau prie to, kad po ilgos 4 metų pertraukos vėl atguliau į lovytę padraugaut su gripu. Užsikimšusi nosis, ašarojančios akys, skonio nejutimas ir visiškai nejautri skaudanti gerklė. Dar + nemaža temperatūra. Tad nusprendžiau pasidžiaugti užsitęsusiomis atostogomis.
Žinai, ką darau? Vartau senus žurnalus. Senutėlius, 4 - 5 metų senumo. Ir įsireikė gi man kelių dalykėlių iš viso to grožio, kurį užmačiau. Tokių nepaprastai geltonų batukų pavasariui ir marškinukų - suknelės. Išknisau pusę interneto - nieko panašaus neberandu. Vaje, liūdesiukas.
Ir dar sprendžiu dilemą - noriu pasitrumpinti plaukus ir jaukiai juos susišiaušti. Bet baisu. Visą amželį buvau ištikima blondinė ilgaplaukė, tai kaip čia dabar… Duodu sau laiko apsispręsti iki pavasario šiltojo (tikiuosi)…
Susiplanavau savo vasarą - aš gi visada beprotiškai norėjau padirbėti šiltuose kraštuose. Gal jau laikas?..
Nauja suknelė tiesiai nuo manekeno gula ant mano nuogų šilkinių pečių, nuogų kojų, nuogo pilvo.Jaučiu maloniai jaudinantį naujo daikto kvapą, liečiu pirštais, balsas virpa - ji mano! Blyksteli akinančios parduotuvės šviesos, gęsta vitrinos langai, patamsėja veidrodiniai atspindžiai, akis užlieja rūkas. Man gražu.
Man patinka gražūs rūbai, minimalistinės klasikinės suknelės, raudoni lygūs neapsipūkuojantys paltai, džinsai, dailūs megztukai ir mmm - ypač man patinka lakuoti aukštakulniai bateliai. Galėčiau melstis jiems kas vakarą.
“Nuo šios dienos siuvėjus aš vertinu labiau už filosofus. Siuvėjai suteikia grožio gyvenimui. Tai šimtą kartų verčiau negu giliausios mintys”, - E. M. Remarkas
Rūbas neuždengia sielos, jis ją pabrėžia. Įdomus žmogus dažnai rengiasi įdomiai ir tokia saviraiška man patinka. Maža ar didelė audinio skiautė, žmogau, padaro Tave gražų. Nors sako, kad genijus gyvena ilgiau už grožį - aš tikiu genialiu grožiu.
Netiesa, kad rengtis gražiai, dailiai - banalu. Banalu yra rengtis bet ką. Banalu yra sykiais nepraeiti pro krūvas parduotuvių, o nuvažiavus atostogauti į Turkiją neužsukti į didžiausią drabužių centrą. Banalu yra sakyti “man nerūpi gražūs rūbai”. Moterims visada rūpi gražūs rūbai. Ir naujos parduotuvės. Ir dar - moterys visada akimis nulydi gražiai apsirengusias kitas moteris, gal net dažniau, nei vyrai.
Štai anądien mačiau nepaprastai gražiai apsirengusią merginą. Ji ėjo pasitempusi, truputį pakėlusi galvą, kiek primerkusi akis. Tipeno mažais žingsniukais, regis, jie buvo idealaus dydžio. Tu jau supranti, ką aš noriu Tau pasakyti?
Ne rūbas puošia žmogų, o žmogus rūbą savo išskirtinėmis savybėmis, unikalia laikysena ir požiūriu į pasaulį.
” Visi dalykai, kurie vyksta gyvenime, gali būti paaiškinami psichologų”, - kuo toliau, tuo dažniau pagaunu save galvojant taip. Kiekvienas veiksmas, tuo labiau atoveiksmis turi psichologines paskatas, psichologinius paaiškinimus ( o gal labiau interpretacijas? ).
Vis bandau rasti paaiškinimą, kodėl man taip patinka rašyti. Nemanau, kad esu grafomanė - būdama tokių metų ir būdama grfomane tikrai jau būčiau išleidusi bent vieną knygą ir publikavusi bent keliasdešimt straipsnių. Jaučiu trauką klaviatūrai, sąsiuvinio lapui ir kažkokiam pigiam parkeriui iš Rimi (ji arčiausiai mano namų). Kai nugula vienas žodis, du žodžiai, trys žodžiai - tebūnie, nekokie - jaučiuosi fantastiškai. Jaučiu, kad mano širdies maži sparneliai išsiskleidžia ir maloniai virpina paširdžius.
Vaikystėje rašiau eilėraščius, nevykę jie buvo, apie triušiukus, kuriuos augino močiutė ir varles, kurias žudė brolis. Svarbiausia tada man buvo surimuoti. Galūnės turėjo skambėti kuo panašiau, kad eilėraštis būtų tobulas. Tada rodėsi, kad rašau tobulai. Lygiavausi į Salomėją Nerį, Maironį tol, kol baigiau 4 klasę. Tada eilėraščiai ėmė darytis jausmingesni, apie pirmą meilę, apie tai, kaip du žmonės guli lovoj, o virš jų galvų skraido drugeliai, atvežti iš Afrikos.
Pamenu, kažkada laimėjau kažkokį konkursą, kažkada kažkur dalyvavau, o pomėgis kurti eiles išgaravo įstojus į universitetą. Lietuvių filologiją. Kai interpretacijos užgulė mano naivias smegenis, į kūrybą ėmiau žiūrėti pro daugiasluoksnę prizmę ir sugalvojau, kad jei kada nors kursiu, tai nebent gerai. Bet vieną dieną iliuzija subliuško, kai suvokiau, kad gėris gėriui nelygu, o piktaliežuviai skaitytojai pasiryžę nuplakti tave už visas (ne)padarytas nuodėmes.
Dabar rašau tik sau ir labai retai kitiems. Nors iki šiol manau, kad rašymas išlaisvina žmogų iš nejučia kitų sukurtų rėmų. rašymas - kova. žodžiu vis dar galima (taip, tuo aš tikiu) pasibelsti į kitų žmonių širdis, nuraminti ar suteikti vilties.